Nepatogių vaikų mamoms

Dažnai girdžiu tokias istorijas. Kliūna tokiems vaikams nuo visų – darželio auklėtojų, mokytojų, gydytojų, giminaičių… „Su juo neįmanoma susitvarkyti!”, „Jis nesuvaldomas!”, „Absoliučiai neišauklėtas vaikas!”

-Gerbiama mamyte, jūsų sūnus vėl absoliučiai neklauso.

„Nusikaltėlis” stovi ir atkakliai žiūri į priešingą pusę, užsispyrusiai šnarpšdamas nosimi.

-Kuo tai pasireiškia? – ramiai klausia mama.

-Ką reiškia „kuo”. – dūsta nuo įniršio auklėtoja. – Viskuo! Per pietus nevalgė grikių košės, nepaisant visų mūsų raginimų.

-Jis nemėgsta grikių košės. – bando įsiterpti mama, tačiau auklėtoja jos daugiau nebegirdi:

-Per piešimą visi sėdėjo ir piešė, o jis, matote, nepanorėjo, norėjo toliau žaisti su konstruktoriumi. Na gerai, šiaip ne taip privertėme prisėsti prie piešimo stalo. Ten visi sėdi ir piešia žolytę žaliais dažais, o jis pradeda prašinėti kitų spalvų. Tiek to, galėjo tiesiog ramiai pats pasiimti, betgi ne – reikia visus išblaškyti! Juk jis grupėje ne vienas! O miego valanda?! Jis mums ją paprasčiausiai sužlugdė!!!

-Kaip būtent sužlugdė? – vis dar ramiai, tik šiek tiek pavargusiu balsu klausia mama.

-Visiškai! Jis atsisakė eiti į miegamąjį! Juk sakiau – visiškai neklauso vyresniųjų. Juk jam jau du metai, jis privalo!

-Ką privalo? – jau nebe taip ramiai klausia mama.

-Privalo girdėti, suprasti ir daryti, kas liepiama!

-O kodėl jam negalima nemiegoti? Jis jau seniai puikiausiai išsiverčia be dienos miego. Galbūt galėtų tiesiog tyliai pasėdėti ir papiešti, kol visi miega?

-Mes negalime daryti tokių išimčių! – pasipiktino ir baisiai nustebo auklėtoja.

„Nusikaltėlis” įdėmiai žvelgia pro langą, glausdamasis prie mamos ir nekantriai trepsi koja…

Tai, žinoma, apibendrintas pavyzdys. Sudėsčiau jį iš epizodų, papasakotų įvairių mamų, kurios dalinasi su manimi panašia patirtimi.

Labiausiai kliūna aktyvioms mamoms, kurios savarankiškai studijuoja literatūrą apie ugdymą ir vaikų psichologiją, kurios labai atsakingai žvelgia į motinystę ir mažylio asmenybę. Nes būtent tokios mamos leidžia vaikui suvokti savo poreikius. O sociumui tai baisiai nepatogu. O kai dėl vaikų, tai kliūna tiems, kurie pasižymi ryškiu temperamentu. Visuomenei netrukdo tik tylūs ir apatiški iš prigimties vaikai.

Ir štai klausausi aš tokių mamų ir kiekvieną kartą širdį suspaudžia gailestis – vaikui, mamai. Ir sunkiausia girdėti štai ką: „O gal tikrai su mano mažyliu kažkas negerai? Gal aš jį kažkaip ne taip auklėju?” Baisu, kai dvejoti pradeda pačios sumaniausios, sąmoningiausios, kantriausios mamos. Jos skaito, mokosi, konsultuojasi, ieško įvairių metodikų, motyvuoja, ugdo savo vaikus vien tam, kad kokia nors tamsi tetulė darželyje ar mokykloje vieną gražią dieną sugriautų joms tikėjimą vaiku ir pasitikėjimą savimi. Neįmanoma nesuabejoti savimi ir vaiku, kai tokių tetulių aplinkui tiek daug. Ir ne visada greta atsiras žmogus, kuris pasakys: „Nieko panašaus, ne tu, o visos tos tetos akivaizdžiai viską daro ne taip”.

Vienintelė tokių vaikų problema – jie nepatogūs sociumui, aplinkiniams. Nepatogūs tuo, kad turi savo nuomonę, interesus, nuostatas ir visa tai skiriasi nuo nusistovėjusių standartų. Kas baisiausi – jie dar ir sugeba dėl savęs pakovoti.

Mes šiaip taip jau išmokome (beveik) suteikti suaugusiems teisę turėti savo nuomonę. Ir ieškoti kažkokių kompromisų. Vaikams viso to iki šiol neleidžiame. Deja. Absoliučiai ir visuotinai.

Ir žinote, kas tokiais momentais atsitinka? Mes nužudome tokiu elgesiu būsimus Enšteinus, Bethovenus, Mocartus, Bilus Geitsus ir kitas iškilias asmenybes. Nes svarbiausias bet kokios iškilios asmenybės bruožas, kaip keistai tai nenuskambėtų – būti iškilia, iškilti, turėti drąsos daryti taip, kaip nepriimta daryti aplinkinių tarpe.

Ar žinote, koks ryšys tarp visų mokykloje reikalaujamų užduočių pildymo, puikių pažymių ir sėkmės tolimesniame gyvenime? Nulinis! Tokio ryšio paprasčiausiai nėra. Jokie aukšti balai ir nuostabiai išlaikyti egzaminai negarantuoja ir negali garantuoti gerovės suaugusiame gyvenime.

O štai kai supranti save, savo poreikius ir tikslus, kai moki tuos tikslus išsikelti ir žengti link jų, kai esi atkaklus šiame kelyje – štai čia ir yra pagrindiniai būsimos sėkmės gyvenime elementai.

Jums neatrodo, kad čia kaip tik tie būdo bruožai, kurie tokie nepatogūs sociumui auklėjant vaikus ir su kuriais taip aršiai kovojama, stengiantis išrauti iš pašaknų?

Mielos nepatogių vaikų mamytės, kovokite už savo mažylių teisę išlikti savimi! Jie nuostabūs.

Nors, žinoma, kiekvienam savo…

Ir visgi leiskite vaikams būti savimi. Tai bus pati geriausia dovana vaikui per visą jo gyvenimą. Ir visai šeimai. O ir pasauliui. Esu tuo tikra. Nors pradžioje šis kelias bus ir nelengvas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *