Asmeninio gyvenimo tema, ko gero, niekada nepraras savo aktualumo. Tokie jau esame. Sunku rasti žmogų, kuris nenorėtų gerų, harmoningų santykių. Tačiau kažkodėl tai pavyksta ne visiems ir ne visada. Kodėl nesiseka? Kodėl nesutinkate „to vienintelio“ žmogaus, o vis iš naujo susipainiojate su netinkamais? Kodėl visi santykiai baigiasi vienodai? Tiek daug klausimų! Ieškodami atsakymų, žmonės (dažniau moterys) kreipiasi į astrologiją ir horoskopus, burtus ir ekstrasensus, įvairias dvasines koncepcijas ir mokymus. O aš, kaip psichologė, rekomenduočiau neieškoti taip toli ir visų pirma pažvelgti į savo santykius su mama.

Kam tai reikalinga ir ką ten galima rasti – papasakosiu šiame straipsnyje.

Ką tai turi bendro su motina?

Sunku ginčytis su faktu, kad mama yra pirmasis ir svarbiausias žmogus mūsų gyvenime. Labiausiai pasaulyje norėtume jausti ir žinoti, kad mama mus myli, kad esame jai svarbūs, kad ji mus priima ir laiko gerais.

Idealiu atveju žmogus visa tai gauna vaikystėje ir, kupinas mamos meilės, žengia į suaugusiųjų gyvenimą kurti santykius, kurti šeimą, gimdyti savo vaikus.

Deja, pernelyg dažnai atsitinka atvirkščiai – į suaugusiųjų gyvenimą mes įžengiame su didžiuliu šios meilės ir pripažinimo iš motinos pusės deficitu. Savo sieloje nešiojamės labai daug skausmo, nuoskaudų ir… vilties. Vilties, kad vis dėlto galėsime tai gauti ir tada atsikvėpsime, nurimsime ir gyvensime laimingai.

Ir tada mamos vaidmenį mes priskiriame savo partneriui santykiuose. Pasąmoningai mes imame stengtis visa tai gauti iš jo, svajojame, kad jis patenkintų mūsų vaikystės poreikius. Ir būtent dėl to santykiai žlunga. Nes partneris – ne mama ir niekada negalės ja būti. Ir, atitinkamai, jis negali duoti mums tai, ko mes iš tikrųjų norime iš motinos.

O mes už tai nirštame, pykstame ant jo ir kankinamės dėl to, kad mūsų nemyli, nesupranta ir vėl viskas gavosi ne taip.

Kaip suprasti, kad mes kuriame santykius su mama, o ne su partneriu – vyru ar moterimi?

Tai lengva patikrinti – jei ant lapelio užrašysite viską, ko norite, kad partneris darytų jūsų labui. Pavyzdžiui, kad mylėtų, skirtų daug dėmesio, rūpintųsi, domėtųsi jumis. Dabar pažiūrėkite į šį sąrašą ir atsakykite, ar visą tai gavote iš savo mamos? Jeigu ne, tai ir yra jūsų vidinis alkis.

Ir, greičiausiai, dėl to jums kyla daug stiprių jausmų. O santykius jūs kuriate būtent su mama, o ne su realiu partneriu – vyru ar žmona.

Visa tai byloja apie jūsų neužbaigtą separaciją nuo motinos. Ir kol ji nebus užbaigta, beprasmiška tikėtis harmoningų santykių. Nes istorija kartosis vėl ir vėl. Santykiuose dažniau būsite vaiko pozicijoje ir lauksite iš partnerio to, ko jis iš esmės negali jums duoti, ir dėl to labai stipriai kankinsitės. Tai bus nesveiki, neurotiški santykiai, o ne brandi partnerystė.

• kai giliai širdyje nustosite laukti ir tikėtis, kad mama patenkins jūsų emocinius poreikius ir duos tai, ko taip trūko vaikystėje (ir dabar);
• kai suprasite, kad esate pakankamai suaugęs žmogus, kad prisiimtumėte atsakomybę už savo poreikius ir norus ir patenkintumėte juos savarankiškai;
• kai susitaikysite su faktu, kad nieko jau nebegalima pakeisti, ir nuoširdžiai dėl to nuliūdėsite…

Štai tada jau galima konstatuoti, kad separacija pavyko. Sveiki atvykę į suaugusiųjų gyvenimą, kuriame yra visiškai naujos galimybės ir kokybiškai kitokie santykiai!

.