Kokios naudos duoda nusivylimai? Jie padeda mums pažvelgti realybei į akis. Atsikratyti nereikalingų iliuzijų. Tapti racionalesniais. Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko nusivylimų, juk mūsų lūkesčiai ne visada tampa realybe.
Nusivilti – skaudu, nemalonu ir baisu. Daugelis mūsų stengiasi išvengti šio jausmo, dėl to iš paskutiniųjų laikosi įsikibę į susigalvotus idealus ir iliuzijas. Nusivylimas laikomas kažkuo labai blogu, nepageidautinu. Daugeliui atrodo, kad negalima leisti sau nusivilti, įsileisti nusivylimų į savo gyvenimą. Yra netgi žinoma frazė: „Mažiau lūkesčių – mažiau nusivylimų”. Taip ir yra.
Jei pastoviai kažko laukiame iš pasaulio ir žmonių, stipriai viliamės, piešiame savo galvoje gražius paveiksliukus – tenka dažniau nusivilti. Bet ar galime visiškai nieko nelaukti ir nesitikėti? Ar įmanoma gyventi be lūkesčių? Nemanau.
Pavyzdžiui, važiuojate automobiliu ir tikitės, kad greitai atsidursite namuose, planuojate, kuo ten užsiimsite. Galite neįsivaizduoti to detaliai, bet netgi be mūsų kontrolės tokio pobūdžio mintys vis tiek išplaukia galvoje. Vadinasi, lūkesčiai egzistuoja. Ir štai netikėtai patenkate į duobę, atlūžta ratas, o gal ir ne vienas…
Liūdna. O kas atsitiko? Jūsų lūkesčiai nepasiteisino. Sveika, realybe!
Paprasčiau kalbant, nusivylimas – tai susitikimas su realybe. Čia ir slypi šio nemalonaus jausmo nauda. Tokie susitikimai gyvenime reikalingi tam, kad galėtų augti ir vystytis asmenybė. Kad toji asmenybė pagaliau išmoktų ir priimtų tokį gyvenimo reiškinį kaip netikrumas, aiškumo nebuvimas, negalėjimas visko absoliučiai prognozuoti. Kiekvienas žmogaus gyvenimo etapas, kiekviena krizė susijusi su taip vadinama frustracija. Kitaip sakant – su nusivylimu. Taip, mes visi nusiviliame gyvenimu. Ir tasai nusivylimas reikalingas tam, kad toliau vystytumės.
Normalu, kai vyras ir žmona tam tikrame gyvenimo etape jaučia nusivylimą. Kodėl tai gerai? Būtent teisingai pergyvenus tą nemalonų jausmą, atsiranda šansas pažinti tikrąjį, o ne susigalvotą partnerį. „Taip, tu nepateisinai mano lūkesčių. Maniau, tu romantiškesnis. Mačiau tave būtent tokiu, o paaiškėjo, jog tu ne toks”.
Toliau seka du galimi variantai: išeiti, nes tu ne toks, kokio man reikia. Man norisi kito savo gyvenime. Arba antras variantas: susidomėti, koks tu esi iš tikrųjų? Galbūt tavo romantiškumas pasireiškia kitaip, nei aš įsivaizdavau? Įdomu, kaip būtent?
Kitaip sakant, idealiu atveju įvykių grandinėlė turėtų būti tokia: nusivylimas – susitikimas su realybe – noras giliau pažinti šitą realybę. Dauguma žmonių įstringa ir sustoja ties „susitikimu su realybe”. Ir tasai susitikimas, kaip taisyklė, būna labai niūrus. Iš esmės tokie žmonės visą gyvenimą nugyvena, apimti nemalonaus, slegiančio, nuolatinio nusivylimo viskuo pasaulyje jausmo.
Siūlyčiau žengti žingsnį į priekį. O ką, jei visgi pabandytumėte susidomėti ta realybe, daugiau apie ją sužinoti? Galbūt ji ne tokia nyki, kaip jums pasirodė per patį pirmą susitikimą su ja? Galbūt ji ne tokia baisi? Galbūt ji… nuostabi?
