Pastebėjimai apie vaikus ir jų auklėjimą

Jeigu vaikas gimsta, kad taptų panašus į save, o tėvai auklėja jį taip, kad taptų panašus į juos ar kitus žmones, laikui bėgant, vaikas taps nepanašus nei į kitus, nei į tėvus, nei į save.

Nereikia barti vaiko už tai, kad jis kalbasi pats su savimi. O ką, jeigu jis tuo metu kalbasi su Dievu…

Vaikystėje buvome patenkinti namais, susiręstais iš kėdžių ir antklodžių, nes buvome paprasčiausiai patenkinti. O dabar esame nepatenkinti net didžiausiais rūmais, kadangi… esame paprasčiausiai nepatenkinti.

Vaiko kūnas minkštas kaip kempinė, kad sugertų į save šio pasaulio informaciją.

Kad vaikas patiktų tėvams, jis turi būti geras, tačiau kai jis geras, jis nepatinka pats sau.

Vaikams labiau reikalingas tėvų natūralumas, nei tėvų teisingumas

Vaikai, laimintys žaidimuose, dažniau laimi ir gyvenime.

Pakankamai neprisižaidęs vaikas ims žaisti su gyvenimu.

Suaugęs žmogus stengiasi prognozuoti kiekvieno savo žingsnio pasekmes, o vaikas paprasčiausiai žingsniuoja.

Mamos vaikas panašus į mamą, tėčio – į tėtį, mamos ir tėčio – panašus į save.

Tėvų baisiai užimti ir organizuoti vaikai užauga taip ir nesužinoję, ko jiems iš tikrųjų norisi. Arba užsimanys to, ko jiems visiškai nereikia.

Susiliesdami vienas su kitu, suaugęs ir vaikas turi tapti geresniais. Jeigu tampa blogesniais – geriau jiems nesusiliesti.

Bet kuris suaugęs turi turėti vidinį vaiką. Jeigu jo ten nėra, tokiam suaugusiam negalima patikėti vaikų.

Jei girsime vaiką vaikystėje, jis girs mus senatvėje.

Vaikus mokome savo pavyzdžiu, nors iš tikrųjų jie mokosi iš mūsų įpročių.

Jeigu mus erzina vaikas, reiškia, esame psichologiškai ligoti. Ir kuo didesnis susierzinimas, tuo sunkesnė mūsų liga.

Jeigu vaikui blogai, jis siekia greičiau tapti suaugusiu. Jeigu blogai senukui, jis siekia greičiau suvaikėti.

Jeigu atkreipiame dėmesį į vaiką tik tada, kai jis padaro kažką blogo, jis elgsis blogai vien dėl to, kad skirtume jam bent lašelį dėmesio.

Jeigu vaiką nuo vaikystės klausinėsime, ko jis nori, palaipsniui jis supras, ko jam reikia.

Vaikui svarbi dovana jam skirto dėmesio pavidalu, o ne dėmesys dovanos pavidalu.

Mažyliui tėtis ir mama – dievai. Tačiau elgiasi jie kartais, deja, kaip tėvai…

Žiaurūs žmonės – tai viso labo neužaugę vaikai.

Vaikas sau ir vaikas mylimam vyrui – visiškai skirtingi vaikai.

Daktaras Spokas – visų pasaulio vaikų priešas.

Jeigu mama užpildo visą savo erdvę vaiku, jis kaip asmenybė turės labai mažai šansų ištrūkti iš šio uždaro rato.

Vaikai išsigalvoja, o suaugusieji – meluoja.

Kad vaikai taptų sėkmingais suaugusiais, juos reikia dažniau apkabinti.

Vaikystė gali tęstis iki to laiko, kol ji nepradeda kliudyti.

Vaikai pirmi turi išmokti atsiprašyti tėvų, o tėvai – pirmi atleisti.

Jeigu mama sako apie savo vaiką “mano”, o ne “mūsų”, turėdama galvoje vyrą, reiškia, tai – antrasis nekalto prasidėjimo atvejis nuo Kristaus laikų.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *