Pirmas žingsnis, kurį turi žengti norintys pakeisti savo gyvenimą

Skirtingi žmonės tas pačias ar labai panašias problemas sprendžia kitaip. Vieni su jomis susidoroja greitai ir gana lengvai, o kiti vargsta it sukdami tą patį užburtą ratą. Vieni saviugda užsiima nelaimės prispirti, o kiti tą daro jausdamiesi laimingi ir norėdami savo laimėje augti toliau, ieškodami vis geresnės gyvenimo kokybės.

Pateikiame Leonoros Blekaitytės saviugdos knygos „Sielos aritmetika. Praktinis gidas teigiamų pokyčių link“ ištraukas. Tai knyga, skirta trokštantiems keistis, tačiau niekaip nesiryžtantiems įlipti į pokyčių traukinį.

***

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Apie pokyčius svajojame kaip apie didžiulę laimę. Norime ir laukiame jų, su jais siejame savo svajonių gyvenimą ateityje. Būdami paaugliai veržiamės kuo greičiau išeiti iš tėvų namų ir pradėti savarankišką, jaudinantį, laisvės kupiną gyvenimą. Moterys esminius pokyčius dažnai sieja su svajonių vyru ir santuoka. Kai kurie žmonės tiesiog labai norėtų pakeisti tam tikrus įpročius, charakterio savybes ir t. t.

Pokyčiai mums siejasi su riba, už kurios laukia kitokio gyvenimo pradžia ir kaip tik tokio, kokio mes norime, kokį ilgus metus kūrėmės svajonėse. Bet dažnai nutinka taip, kad, vos tik gauname realią progą įsileisti pokyčius į savo gyvenimą, iš baimės ne tik užrakiname visas namų duris, bet net ir užkalame langines!

Visa savo esybe trokštame pokyčių, suvokiame, kad gyvenimas, jeigu jo nesiimsime keisti, užsistovės kaip netekantis vanduo ir nebedžiugins, nebestebins, nebeatneš nieko nauja, o įsisenėjusios problemos virs jo opomis. Nors tai žinome, kaip įmanydami išsisukinėjame nuo pasikeitimų ir juos atidėliojame. Bet jei darome tai, ką esame įpratę daryti, tai ir turėsime tai, ką iki šiol turėjome.

Reakciją į pokyčius galima palyginti su nerimu, kurį daugelis jaučiame dieną ar kelias prieš egzaminus arba skrydį lėktuvu. Nors laukia nuostabios atostogos, mes mielai liktume namie, kur ramu, viskas aišku ir gyvenimas teka sena vaga. Ir tik įsipareigojimas aplinkiniams ar gobšumas (juk tiek pinigų suplota už bilietus!) neleidžia mums atsitraukti.

Kažin, koks vidinis stimulas (kaip pavyzdyje su lėktuvu įsipareigojimas aplinkiniams, pinigai) galėtų mus paskatinti nevengti tų asmeninių pokyčių, kurių trokštame visu protu, kūnu ir širdimi?

Galbūt žinojimas, kad nerizikuodami rizikuojame dar daugiau? Nes mes kaip įmanydami vengiame visų pokyčių, net ir teigiamų, mat iš esmės jie susiję su didesniu ar mažesniu diskomfortu, tai yra išėjimu iš komforto zonos į nežinomybę. Vis dėlto pokyčiai mūsų gyvenimui labai reikalingi ir yra nepaprastai svarbūs.

Kam žmogui reikia pokyčių apskritai ir kodėl mėginame nuo jų apsisaugoti, juos atstumti? Kodėl vengiame net tokių, apie kuriuos svajojame ir kurie mums kone gyvybiškai būtini? Pavyzdžiui, įtemptoje dienotvarkėje nerandame laiko mūsų sielai peno teikiančiam užsiėmimui, nors ir akivaizdžiai dėl to kankinamės, arba nepajėgiame atsikratyti kokio nors žalingo įpročio, ištisus metus gadinančio gyvenimo kokybę ar sveikatą.

Kaip į savo gyvenimą įtraukti norimus pokyčius ir kaip priimti tuos pasikeitimus, kurie, atrodytų, nuo mūsų nepriklauso ir net mums nepatinka? Ir kas nutinka, kai pokyčių neįsileidžiame ir visaip mėginame užkirsti jiems kelią?

Atspėjote! Jei uždarome pokyčiams duris, jie įlipa pro langą ir tada atrodo, kad gyvenimas mums neteisingas, mus skriaudžia, blaško ir mėto. Tačiau pokyčiai tokie pat neišvengiami kaip ir egzistencinis žmogaus tikslas augti ir tobulėti.

Nes mes augame ir tobulėjame per išorinius (aplinkos sukuriamus) ir vidinius (mumyse vykstančius) pokyčius. Tad būtų geriausia pasveikinti mūsų gyvenime vykstančius pokyčius ir visa širdimi norėti, kad jų būtų kuo daugiau.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *