Po padu ir Už mūro sienos

Geriausi santykiai (daugumai) yra tiesiog būdas nesuaugti, nesiekti tapti sąmoningu, nieko nedaryti. Svarbiausia – jaukiai ir komfortiškai įsikurti po partnerio sparneliu, kad partneris (idealiu variantu) užtikrintų beribę meilę ir tokį pat palaikymą.

Vyro nesujaudina nepasitikinti savimi, silpna moteris – ji atrodo kaip infantili dukra. Moteris negerbia silpno vyro – suvokia jį kaip minkštakūnį skudurą ir vėlgi kaip vaiką.

Santykiai daugeliui iš mūsų yra tarytum priemonė nuo susidūrimo su rūsčia gyvenimo realybe. Santykiai panardina mus į palaimingą saugumo iliuziją, kur mums jau nereikia priimti nežinomybės iššūkio. Partneris reikalingas tam, kad užtikrintų mums komfortą. O baimė prarasti šią komforto iliuziją užpildo santykius ištisu negatyvių emocijų spektru.

Trys dramos rūšys

Psichologijoje egzistuoja viena populiari teorija, pasak kurios kiekviena asmenybė turi tris vaidmenis: vaiko, tėvų ir suaugusiojo. Tėvai vadovauja, kontroliuoja ir verčia paklusti. Vaikas yra kaprizingas ir paklūsta, ieško apsaugos ir globos. Suaugęs žmogus niekam nieko neprimeta, o prisiima atsakomybę už savo pretenzijas sau pačiam, bendrauja lygiaverčiai, tariasi ir susitaria.

Kol žmogus netaps dvasiškai ir psichologiškai subrendęs, jo santykiai pavirs nesibaigiančia drama, kurioje galėsite atlikti tris vaidmenis:

Pirmasis variantas – slėptis po padu ar už mūro sienos. Partnerio-vaiko vaidmuo santykiuose – visada yra lazda, kuri, kaip žinia, turi du galus. Viename gale – saugumo pojūtis, jausmas, kad esi apgintas. Kitame – visa tai, kas susiję su šio malonaus jausmo gynimu: kontroliavimas, pavydas, nesveiki prisirišimai ir apskritai labai nemalonus, baime ir nerimu užpildytas fonas, kadangi po padu ar už mūro sienos yra vis dėl to slepiamasi. Slepiamasi nuo baimės, kurią kelia realus pasaulis.

Antrasis variantas – pasikišti po padu ar aptverti mūro siena. Tėvo/mamos vaidmuo santykiuose kartais pasirenkamas ne savo laisva valia, tiesiog labai knieti priversti partnerį paklusti arba papirkti jį, vis dar kol kas mylimą, rūpestingumu. Tačiau kuo labiau tasai įsijaučia į silpno žmogaus vaidmenį, tuo mažiau jis laikomas pilnaverte asmenybe. Ir meilę galiausiai pakeičia kupinas paniekos nusivylimas.

Trečias variantas – konkurencija. Čia partneriai nejaučia vienas kito stiprybės, negali visiškai pasitikėti, paklusti – ir dėl to reguliariai aiškinasi santykius, tarsi ragindami kitą partnerį arba tapti brandesniu ir rūpestingesniu, arba pripažinti, kad santykių lyderis yra visai ne jis.

Santykiai nepavirsta drama tik psichologiškai subrendusiam žmogui, kuriam nereikia, kad partneris jį globotų.

Princesės ir princai

Su moters pretenzijomis vaidinti materialinės ir psichologinės išlaikytinės vaidmenį mūsų visuomenė susitaiko žymiai lengviau. Juk pati gamta moterį apdovanojo visais tais vargais, susijusiais su palikuonių laukimu ir gimdymu bei maitinimu, o vyrus apdovanojo sugebėjimu ir galia saugoti savo namus. Tačiau mūsų laikais šis natūralus vaidmenų pasiskirstymas buvo iškreiptas iki visiškai primityvios nuostatos, jog vyras – tai kažkas panašaus į absoliučiai beteisį baudžiauninką, aptarnaujantį deivių statusą mūsuose įgavusias princeses. Ir tegu tik pabando protestuoti…

Savaime aišku, kad nė vienas vyras niekada neprisipažins, jog trokšta atsidurti po žmonos padu. Juk jam, kaip ir vaikystės laikais, norisi ne griežtos mamos, o meilės ir rūpestingumo. Tačiau vaikus ne tik lepina, bet ir griežtai auklėja. Todėl, sėdint po padu, už moters rūpestingumą tenka mokėti vyrišku nuolankumu ir tarnyste.

Kitaip sakant, tikėdamiesi likti santykiuose vaiku, kurį globoja stipri asmenybė, žmonės svajoja tapti kažkuo panašiu į mažas princeses ir mažus princus, ypatingas būtybes, kurias gamta sutvėrė tam, kad jomis būtų žavimasi, kad būtų tenkinami visi jų kaprizai. Tačiau suaugęs žmogus, jeigu širdyje jis liko infantilus, kelia aplinkiniams jau ne meilės ir mielumo jausmus. Tokių nepaiso, tokius laiko apgailėtinais.

Tiek vyrai, tiek moterys, maždaug vienodu mastu širdyje išlieka vaikais ir trokšta palaikymo ir vadovavimo.

Kaip tapti psichologiškai subrendusiu?

Dvasinio brendimo kelių yra daug, tačiau bene akivaizdžiausi yra du iš jų – savarankiškumas ir pilnatvė, kitaip sakant – gebėjimas pačiam spręsti savo problemas ir lengvai ištverti vienatvę.

Dvasinis brendimas – visada sunkus transformacijos kelias iš bauginančios pozicijos „aš nežinau ir pats nesusidorosiu“ iki pozicijos „galiu nežinoti, tačiau susitvarkysiu, kaip man gausis“. Kitaip sakant, reikia priimti gyvenimo iššūkius. Žmogus gali pripažinti savo bejėgiškumą nežinomybės akivaizdoje, tačiau nepasiduoda ir, nepaisydamas baimės, toliau veikia – sprendžia problemas, klysta, semiasi gyvenimiškos patirties.

Psichologiškai subrendęs žmogus, tarsi pasisotina pats savimi, lengvai ištveria vienatvę, todėl kitų yra suvokiamas taip, tarsi iš jos vidaus sklinda ypatinga šviesa.

Toks žmogus dažnai idealizuojamas, jam suteikiami vos ne magiški bruožai. O jam paprasčiausiai gera gyventi. Štai ir viskas.

O jei žmogus kenčia vienatvėje, jis tarsi alkanas, netekęs savo šviesos, tiesiasi link to, kurio toji šviesa ryškesnė. Iš čia ir dygsta visi tie nesveiki prisirišimai, pavydas, savininkiškumo jausmas.

Kai žmogus išdrįsta įsiklausyti į savo norus ir aktyviai juos įkūnyti, kiti ima juo sekti, kadangi tiki, kad jų „vedlys” žino, kas apskritai aplinkui vyksta ir kur reikia eiti. Lyderiai pakeičia „pasekėjams” tėvus ir motinas.

Santykiams apskritai būdingas karštis – malonios, jaukios šilumos ir liepsnojančios dramos mišinys. Vienatvė iš prigimties yra šalta – palaimos ir šiurpinančios baimės mišinys.

Nėra teisingų kelių. Tačiau yra pageidaujamų kelių, į kurį pats žmogaus vidus reaguoja palankiai. Patikėję savo gyvenimą kitiems, galite įgyti saugumo jausmą, kuris karts nuo karto pavirsta smaugiančiomis ribomis. Pasitikėdami savimi, mes priimame nežinomybės iššūkį, tačiau įgyjame šansą išsilaisvinti.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *