Požymiai, kad jau spėjote išlepinti savo vaiką

Niekas iš mūsų nesvajoja užauginti išlepinto vaiko. Tačiau troškimas duoti jam viską geriausia, padaryti jo gyvenimą saugiu ir ramiu, neretai susilaukia tokių pasekmių, kokių niekada neplanavome ir nesitikėjome.

Vaikas gali būti mandagus su kitais, o jūs patys iš jo net “ačiū” neišgirsite

Vaikas gerai elgiasi pašalinių akyse, o šeimos rate nesiteikia net elementariai padėkoti? Taip, tai išlepinimo požymis, juk jis pamiršta dėkoti ne sąmoningai, ne iš piktos valios, o todėl, kad nuoširdžiai laiko viską, ką jam darote, savaime suprantamu dalyku.

Psichologų nuomone, toks elgesys ateityje sukels problemų tarpasmeniniuose santykiuose, juk mes neišmokėme vaiko jausti dėkingumo tiems, kurie jiems patys artimiausi.

Negali susidoroti su paprastais buities darbais

Vienas iš svarbių atsakingų tėvų uždavinių – padėti vaikui tapti savarankišku. Trejų metų vaikai jau gali susitvarkyti savo žaislus, penkerių – darbuotis su dulkių siurbliu, dešimties – patys nuskusti ir išvirti bulvių visai šeimai. Jeigu visi mėginimai įtraukti vaiką į buities darbus baigiasi nesėkmingai, jeigu jis nenori, nemoka, nesigauna ir jūs su tuo taikstotės – akivaizdus išlepinimo požymis.

Statistika byloja, kad šiuolaikiniai 3-12 metų amžiaus vaikai padeda buityje maždaug 3 valandas per savaitę (o prie kompiuterio, beje, praleidžia ne mažiau kaip 14 valandų). Jei vaikas išvis neturi jokių pareigų namuose, tai kaip jis gyvens suaugęs? Mes atimame iš jo galimybę įgyti šeimoje be galo svarbių tolimesniam jo gyvenimui įgūdžių.

Nesutaria su bendraamžiais, įsitikinęs, kad tie elgiasi neteisingai

Bendraudamas su kitais vaikais, išlepintas vaikas visiškai nepasirengęs susidurti su faktu, kad reikia ne tik imti, bet ir duoti. Nesugebėjimas atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, nejautrumas kitiems daro vaiką nepageidaujamu bendraamžių draugijoje. Jam nekomfortiška, jis negali sau paaiškinti, kas vyksta ne taip ir kaltina dėl to kitus. Juk tai aplinkiniai elgiasi “neteisingai”.

Jeigu bendraamžiai vengia vaiko, jeigu maždaug to paties amžiaus vaikų turintys šeimos draugai išsisukinėja nuo bendrų renginių, atėjo laikas susimąstyti, kodėl taip vyksta.

Dažnai užtaiso isterijas, kai negauna, ko nori

Neignoruokite šio akivaizdaus požymio. Atrodytų, jau seniai visi žino, kad demonstratyvus elgesys būdingas išlepintiems vaikams. Tačiau yra niuansas. Mažylis dažniausiai tiesiog nemoka išreikšti jausmų, nesusitvarko su emocijomis, pavargsta. Jie verkia, niurzga, pasipučia, krinta ant grindų, trypia kojomis ir tai – normalu. Jiems reikia padėti, juos reikia užjausti.

Bet jeigu vaikas jau ne ikimokyklinio amžiaus, bet vis dar elgiasi kaip mažas, tuo pat metu labai gudriai parinkdamas laiką ir vietą savo ašaroms demonstruoti – čia jau akivaizdi manipuliacija. Atkreipkite dėmesį: jeigu po konfrontacijos suaugę jaučiasi pavargę ir ištuštėję, o vaikas gavo, ko nori ir žvalus kaip agurkėlis – tokiuose santykiuose kažkas negerai.

Nemėgsta veiklų, kuriose esama konkuravimo ir varžymosi elementų

Psichologai mus įtikino, kad reikia auginti nugalėtojus, kad kiekvienas turi gauti prizą, kad negalima traumuoti trapios vaikų psichikos. Siurprizas: psichologai persigalvojo! Yra labai svarbi pamoka, kurią būtina suteikti vaikui vaikystėje. Jos esmė paprasta: visi mes kartais pralaimime ir pralošiame, tame nėra jokios tragedijos, o pralaimėjimą reikia pasitikti oriai.

Išlepinto vaiko nemoko gauti pasitenkinimo iš pačių varžybų, jam visada pasiduoda, nusileidžia. Dėl to, susidūręs su faktu, kad realiame gyvenime jis ne visada ir ne visur laimės, toks vaikas ims vengti bet kokio rungtyniavimo ir ypač komandinės veiklos.

Su tėvais bendrauja kaip su bendraamžiais ir kalba eina visai ne apie tai, kad jūs jam – draugai

Turime pripažinti: jeigu vaikas išlepintas, tai čia tėvų kaltė, o ne jo. Būtent tėvai nesugebėjo nubrėžti ribų, įvesti aiškių taisyklių, nesuteikė vaikui reikiamų orientyrų. Pasekmė: vaikas nelaiko tėvų autoritetais. Jam atrodo, kad šeimos hierarchijoje jis užima tokią pat vietą, kaip ir suaugusieji (gal net aukštesnę), vadinasi, galima tėvų nepaisyti ir elgtis su jais familiariai.

Kaip ne keista, vaikas turi žemą savivertę ir nepasitiki savimi

Norėjote parodyti savo mažyliui, koks jis ypatingas ir aukštinote visus jo pasiekimus? Tartum supermenai šlavėte jam iš kelio visas kliūtis, su kuriomis jis galėjo susidurti? Psichologės Emi Makridi, knygos “Kaip perauklėti mažuosius diktatorius” autorės nuomone, tokiu elgesiu mes atimame iš vaiko pasitikėjimą savimi, neleidžiame jam mokytis iš savo klaidų ir įveikti negandas. Kiekvieną kartą, kai susiduria su realiu pasauliu ir nesulaukia iš jo įprastos reakcijos, išlepinti vaikai pasimeta, sutrinka, nesupranta, kaip ištaisyti situaciją ir pradeda abejoti savo sugebėjimais.

Pretenduoja į visą jūsų laisvalaikį

Išlepintas vaikas labai stipriai priklauso nuo artimųjų. Jis yra jų visatos centras, vadinasi, artimieji tampa jo laimės šaltiniu. Labai svarbu skirti laiko sūnui ar dukrai, tačiau vaikai turi suprasti, kad tėvai turi savų poreikių. Kai visas šeimos gyvenimas sukasi aplink vaiko norus – aiškus požymis, jog pastarasis išlepintas.

Nepripažįsta autoritetų, dažnai ginčijasi su suaugusiais

Ar teko susidurti su tėvais, kurie visada gina savo vaiko interesus, puola jį ginti, kai jį kažkas kažkuo kaltina? Iš vienos pusės tai visiškai normalu, bet jeigu vėliau, už uždarų durų neišsiaiškinama situacija ir tėvai toliau kritikuoja mokytojus ar kitus pažįstamus suaugusius, vaikui susidaro įspūdis, kad jis gali nebaudžiamas daryti, ką tik nori. Jam pradeda atrodyti, kad tik jis visada teisus, o visi kiti – “durni ir nesigydo”. Be to, išlepintam vaikui net tėvai – ne autoritetai, tai ar verta tikėtis, kad jis ims gerbti kitus žmones?

Nesuvokia pinigų vertės

Šiuolaikiniai marketologai žino begalę būdų, kaip įteigti vaikams, jog jiems reikia kokios nors prekės. Reklaminės atakos vaikus veikia žymiai pražūtingiau nei mus, suaugusius. Būtent dėl to svarbu išmokyti juos atsispirti socialiniam spaudimui. Duoti suprasti, kad pinigai uždirbami, o ne paimami iš stalčiaus. Kai imame saugoti savo mažuosius nuo tokių “aukštų materijų”, rizikuojame užauginti išlepintą vaiką, kuriam jo “noriu” yra svarbesnis už šeimos biudžetą.

Tyrimai rodo, kad užaugę, išlepinti vaikai turi mažiau šansų tapti finansiškai nepriklausomais ir kur kas labiau rizikuoja bankrutuoti. Įpratę, kad jų poreikiai patenkinami vos spragtelėjus pirštais, jie prisiima kreditų šios akimirkos kaprizams tenkinti, nesusimąstydami, kaip tas skolas reikės padengti.

Dažnai skundžiasi nuoboduliu

Netgi vienerių amžiaus pyplys jau sugeba sufokusuoti savo dėmesį į kokį nors užsiėmimą maždaug 15-ai minučių. Sulaukę trejų metų, vaikai paprastai jau gali užsiimti patys su savimi valandų valandas. Jeigu vaikas nesugeba susidoroti su nuoboduliu ir visą laiką laukia, kad kažkas juo užsiims – tai vėlgi išlepinimo požymis. Kaip tai susiję? Yra tyrimų, kurie įrodė, jog kuo daugiau vaikas turi žaislų, tuo sunkiau susikoncentruoja ties žaidimu ir tuo silpniau vystosi jo kūrybinis mąstymas.

Nemoka kontroliuoti emocijų

Visiems mums kartais nepavyksta suvaldyti emocijų, tačiau išlepinti vaikai neturi netgi menkiausio šanso išmokti save kontroliuoti. Jų emocinės sūpuoklės sūpuojasi kvapą gniaužiančiomis amplitudėmis ir vyresniame amžiuje tokie žmonės demonstruoja tą patį vaikišką betarpiškumą. Bet koks skausmas jiems tampa baisia drama, gera nuotaika liejasi per kraštus, o juokas tampa toks pat siautulingas, kaip ir ašaros. Jie neįprato savęs tramdyti, analizuoti, kalbėti apie tai, kas su jais vyksta ir ką jaučia. Praktiškai vienintelis būdas pranešti pasauliui apie savo jausmus jiems yra – demonstratyvūs jausmai.

Ir dar

Knygos “Kiek yra pakankama? Meilės ir disciplinos balansas” autorius daktaras Deividas Dž. Bredehoftas siūlo tėvams, kurie abejoja ar verta tenkinti vaiko norus, užduoti sau tokius klausimus: ar padės tai jo vystymuisi? Ar tikrai aš tai padarysiu būtent jo labui, o ne dėl savo paties komforto? Ar nepareikalaus šio noro patenkinimas neproporcingai didelio šeimyninių resursų kiekio (pinigų, laiko, dėmesio)? Ar tikrai tai labai svarbu? Ar nepadarys tai žalos kam nors kitam?

Jei į pirmus du klausimus atsakėte “taip”, o į kitus – “ne”, galite įjungti sau “žalią šviesą”.

Taip, žinoma, nėra nieko paprasčiau, kaip patarinėti, kaip reikia auklėti svetimus vaikus, tačiau kartais nuomonė iš šalies tiesiog būtina. O kokius vaiko poelgius jūs laikote jo išlepinimo požymiais?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *