Kaip dažnai pykstate ant savo vyro? Kiekvieną dieną, kartą į savaitę? Ar kelis kartus per dieną? Nuo ko priklauso jūsų sprendimas užpykti, įsižeisti arba ne?
Kad ir kiek kartų per mėnesį užpyktumėte ar įsižeistumėte, vieną ar šimtą – turėkite galvoje, kad pyktis kenkia tik jums pačiai ir jūsų santykiams. Jūs tarsi lėtai pjaunate šaką, ant kurios sėdite.
Remiantis daugybės mano pažįstamų vyrų apklausa, galima teigti, kad vienas svarbiausių charakterio bruožų, kurį jie vertina moteryse – tai lengvumas bendravime. Lengvumas, suprantate? Kuri iš mūsų gali tuo pasigirti?
Kasdieniniai smulkūs įsižeidimai byloja apie mūsų emocinį nebrandumą, vaikišką poziciją ir neretai ne visai adekvačią subjektyvią realybę.
Pyktis dėl išties reikšmingų prasižengimų ar sąmoningas skaudinimas – visai kita tema. Čia jau iškyla klausimas, kodėl jūs leidžiate tyčia jus skaudinti?
Į vieną ir tą pačią situaciją mes reaguojame skirtingai. Jei vyras pasižiūrėjo į kitą moterį – vienai tai bus baisiausias košmaras ir pretekstas savaitę tarkuoti smegenis, o kita apskritai neteiks tam jokios reikšmės.
Viskas gimsta ir miršta išimtinai jūsų galvoje. Ir jeigu ten teliūskuoja nuoskaudų visiems ir dėl visko okeanas, pagalvokite, kokia jums iš to nauda? Ar patogu taip gyventi?
Jei nusprendėte atsisveikinti su nuoskaudų pančiais ir liautis tempti toliau šitą naštą, pats geriausias instrumentas tai padaryti, kuris kada nors buvo pakliuvęs man į rankas – Kolino Tipingo knyga „Radikalus atleidimas”.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad bet kokios įsisenėjusios nuoskaudos, gyvenančios mūsų širdyje, anksčiau ar vėliau apsigyvena ir mūsų kūne. Ir tai ne vien paprasti negalavimai, susiję su psichosomatika, bet tame tarpe ir onkologija. Pyktis ant mylimo vyro „apsigyvena” gimdoje, sutrikdo moterišką sveikatą miomų, cistų ir kitų darinių pavidalu. Esate tikra, kad jums to reikia?
Tai ką pasirinksite – atleisti, ar toliau kaupti ir sandėliuoti nuoskaudas širdyje?
