Žmonės, kurie santykius įsivaizduoja kaip idealią dviejų vienas kitam sukurtų žmonių vienybę, iš tiesų tik blogina ryšį su savo partneriais. Kiekvienas iš mūsų savaip įsivaizduojame, kokie turėtų būti santykiai su mylimu žmogumi. Be to, egzistuoja dvi pagrindinės meilės santykių koncepcijos.

Pirmoji: idėja, kad meilė – tai absoliuti dviejų žmonių vienybė („mes sukurti vienas kitam“, „mano antroji pusė“ ir t.t.).

Antroji koncepcija pagrįsta idėja, kad meilė – tai dviejų žmonių bendra kelionė, bendras kelias: „pamėginkime ir pažiūrėkime, kur nueisime“, „mes įveiksime tai bendromis pastangomis“…

Santykių idealizavimas iš tikrųjų tik smarkiai pablogina partnerystę, skirtingai nei „bendros kelionės” koncepcija, kai mylimas žmogus laikomas patikimu bendrakeleiviu gyvenimo kelyje.

Kai „vienybės“ koncepcijos šalininkai susiduria su konfliktais, kivirčai verčia juos vertinti savo santykius neigiamai, o štai „keliautojams” konfliktai ar prisiminimai apie juos ypatingai negatyvių minčių nesukelia.

Neidealizuoti partnerių, o žiūrėti į santykius kaip į bendrą kelionę žmonių, kurie nusprendė kartu įveikti visus sunkumus ir kliūtis, visiškai pasikliaujant vienas kitu – tokia pozicija yra nepalyginamai brandesnė.

Toks požiūris padeda sukurti šilumos ir artumo kupinus santykius, kurių mums taip reikia. Tik prieš tai reikia užmegzti lygiai tokius pačius santykius su pačiu savimi, kitaip nieko nesigaus su kitais.

Palaikydami save sunkiomis akimirkomis, mes suformuojame savo viduje emocinius resursus, kurių prireiks, norint pasirūpinti savo artimaisiais.

Kai esame pajėgūs patenkinti savo pačių meilės ir palaikymo poreikius, nebereikia to reikalauti iš partnerio, ir dėl to jis turi galimybę likti savimi, atskira asmenybe, o ne kokia nors mūsų „pusele”.

Ugdytis užuojautą sau pačiam – ne egoizmas. Būtent tai suteikia stabilumo ir suformuoja tvirtą pagrindą po kojomis kuriant ir palaikant laimingus sveikus santykius.