Spoksojimas į televizorių vaikystėje susietas su paauglių dėmesio sutrikimais

Vaikystėje spoksojimas į televizoriaus ekraną daugiau nei po dvi valandas per parą gali tapti dėmesingumo problemų paauglystėje priežastimi, tvirtina ilgalaikį tyrimą atlikę mokslininkai. „Užkietėjusiems“ televizijos fanams (ir berniukams, ir mergaitėms) nustatytas maždaug 40 proc. didesnis už normalų dėmesio sutrikimų dažnumas.

Tai nepriklauso nuo to, ar iki paauglystės buvo diagnozuotas dėmesingumo trūkumas ar hiperaktyvumas, rašo newscientist.com.

„Tie, kurie vaikystėje žiūrėjo televizorių daugiau nei po dvi valandas kasdien, ir ypač tie, kurie prie televizoriaus praleisdavo daugiau nei tris valandas, paauglystėje dėmesio problemų turėdavo daugiau nei vidutiniškai“, – sakė Otago universiteto (JAV) mokslininkas Erikas Landhuisas.

Jo tyrimas publikuotas leidinyje „Pediatrics“.

Dėmesingumo trūkumo simptomai yra trumpa susikaupimo trukmė, silpnas susikaupimas, lengvas dėmesio išblaškymas. Tyrimo rezultatų negalima paaiškinti ankstyvo gyvenimo dėmesingumo sutrikimais, socio-ekonominiais veiksniais ar intelektu, teigia mokslininkai.

„Šis paskutinis tyrimas patvirtina vis daugiau paramos įgyjantį teiginį, jog tėvai turėtų imtis priemonių, kad laikas, kurį jų vaikas praleidžia prie televizoriaus, būtų ribojamas“, – sakė tyrimą atlikusios grupės narys Bobas Hancoxas.

Mokslininkai tyrė daugiau nei 1000 vaikų, gimusių Dunedino mieste (JAV) tarp 1972 metų balandžio ir 1973 metų kovo, ilgalaikius įpročius ir elgseną. 5-11 metų vaikai kiekvieną darbo dieną televizorių žiūrėdavo vidutiniškai 2,05 valandos.

Būdami 13-15 metų vaikai prie televizoriaus praleisdavo vidutiniškai 3,1 val. per dieną.

Ilgai televizorių žiūrėję maži vaikai dažniau šį įprotį išsaugodavo ir vėlesniame amžiuje, bet net jei ir atprasdavo nuo televizoriaus, žala vis vien jau būdavo padaryta, teigia mokslininkai.

„Tai rodo, kad televizoriaus žiūrėjimo vaikystėje poveikis gali būti ilgalaikis“, -sakė E.Landhuisas. Jis siūlo kelis galimus paaiškinimus šiam televizijos ir dėmesingumo trūkumo ryšiui.

Pirmasis – kad greitas vaizdų keitimasis, įprastas daugeliui televizijos laidų, gali pernelyg stipriai dirginti besivystančias vaiko smegenis, todėl, palyginus su televizija, jiems realybė gali atrodyti per daug nuobodi.

„Todėl vaikai, ilgai žiūrėję televizorių, gali tapti mažiau pakantūs lėtesniems ir kasdieniškesniems dalykams, tokiems kaip užsiėmimai mokyklose“, – sakė mokslininkas.

Antras galimas paaiškinimas – kad televizijos žiūrėjimas gali atimti laiką iš kitų veiklų, kurios skatintų dėmesingumo vystymąsi (skaitymo, aktyvių žaidimų, sportinių žaidimų). Tiesioginio dalyvavimo veiksme trūkumas žiūrint televizorių taip pat gali skatinti vaikus bodėtis kitomis veiklomis.

Tyrimas nėra įrodymas, kad spoksojimas į televizorių yra tiesioginė dėmesingumo sutrikimų priežastis, pažymi, E.Landhuisas, nes gali būti, kad televizija labiau traukia vaikus, turinčius polinkį į dėmesio trūkumą. „Tačiau mūsų tyrimo rezultatai parodo, kad bendras televizijos poveikis gali būti neigiamas“, – sakė mokslininkas.

Ankstesniais tyrimais nustatytas ryšys tarp nejudraus spoksojimo į televizorių ir vaikų nutukimo bei cukrinio diabeto, taip pat kitų sveikatos sutrikimų.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.