Būkime atviri – mokytis moterų kalbos yra tas pats, kas bandyti išmokti kvantinę fiziką pagal penktos klasės vadovėlį. Galite išmokti abėcėlę, įsiminti keletą frazių, bet kai prireikia tikro bendravimo, panikuodami žiūrite į pašnekovę ir galvojate: „Ji pasakė „viskas gerai“, bet kodėl jos žvilgsnis tarsi nori mane sudeginti? Ir kodėl ji išėjo trenkdama durimis, nors ką tik prašė „neišeik“?
Pripažinkime: moteriška kalba – tai ne dialektas. Tai atskira lingvistinė visata su savo gramatika, intonacija, kontekstu ir slaptomis prasmės reikšmėmis, kurias galima suprasti tik per ilgametę empirinę žvalgybą (ir, galbūt, telepatiją).
„Ne“ moteriškoje kalboje kartais reiškia „taip“. Ne todėl, kad moterys nori jus supainioti, o todėl, kad tiesmukiškumas – tai prabanga, kurią galima sau leisti tik vakuume arba po trijų vyno taurių ir nuoširdaus pokalbio su drauge 2 valandą nakties.
„Ne, aš nesupykau“ dažniausiai reiškia: „Aš supykau. Labai supykau. Ir jei dabar nepradėsi klausinėti, kas atsitiko, įniršiu dar labiau“.
„Ne, nereikia nieko pirkti“ reiškia maždaug štai ką: „Aš jau sugalvojau, ko noriu. Jeigu neatspėsi, nusivilsiu“.
„Viskas gerai“ – tai ne teiginys. Tai užkoduotas pagalbos signalas. Vertimas: Viskas siaubinga. Tikiuosi, kad tu pats tai suprasi. Nes jei pasakyčiau tiesiai, tai reikštų, kad tu manęs nemyli pakankamai, kad be užuominų pajustum mano nuotaiką.
„Daryk, kaip nori“ – tai spąstai su subtiliu potekste. Tai ne pasirinkimo laisvės suteikimas. Tai psichologinis empatijos testas.
„Penkios minutės“ – moteriškas laiko matas. Kai moteris sako: „Palauk penkias minutes, aš greitai“, tai nėra prognozė. Tai filosofinė kategorija.
Moterų kalbą reikia mokytis atskirai, nes ji yra nelinijinė.
Prasmė priklauso nuo konteksto, paros laiko, mėnulio fazės. Ji yra daugialypė. Žodžiai sudaro tik 20% pranešimo. Likusi dalis – tonas, pauzė, žvilgsnis, poza, kiek kartų ji pasitaisė plaukus.
Tas pats sakinys skirtingose situacijose gali reikšti visiškai priešingą dalyką.
Jis yra emociškai įkrautas. Jis neperduoda informacijos, o sukuria santykį.
Ir būtent jo gilumas, šis daugiasluoksniškumas, šis gebėjimas pasakyti vieną dalyką, o turėti omenyje visą jausmų, lūkesčių ir vilčių visatą, paverčia bendravimą su moterimi ne paprastais informacijos mainais, o proto, intuicijos ir širdies šokiu.
Ir jei kada nors įsisavinsite meną išgirsti „taip“ už „ne“, „laukiu tavęs“ už „eik miegoti“ ir „myliu tave“ už tylos po ilgos diskusijos, tai reikš, kad ne tik išmokote mūsų kalbą – jūs išmokote mylėti.
