Kiekviena moteris pastebi, kad vienuose veidrodžiuose ji atrodo gražesnė, nei kituose. Protingiausia būtų tik į tuos veidrodžius ir žiūrėti…

Visi mes prisimename pasaką, kurioje karalienė klausinėja stebuklingo veidrodžio: ”Kas pasaulyje gražiausia?”, o veidrodis atsako :”Tu”. Tik vaikystėje mes šią karalienę laikėme bloga. O gerosios herojės pasakose į veidrodžius irgi žiūri, tačiau dažniausiai bent iš pradžių nieko gero ten nemato.

Ir štai mūsų sąmonėje moteris, reikalaujanti iš veidrodžio patvirtinti, kad ji gražiausia, išlieka kaip neigiamas personažas. Narcistiškas ar kaip nors kitaip. O tuo tarpu visi žmonės, o ypač moterys paslapčia į veidrodžius žiūri su lygiai tokiu pat klausimu: ”ar aš pasaulyje gražiausias”? Ir tol nuo veidrodžio nenueina, kol sau nepradeda veidrodyje patikti.

Tiesą sakant, ne tik į tikrus veidrodžius mes žiūrime. Žiūri moteris ir į kitus žmones su vis tuo pačiu klausimu: ”kas pasaulyje gražiausias?”- ir labai tikisi išgirsti: ”tu”. O kadangi ne visuomet gali šį klausimą užduoti garsiai, tai tenka išskaityti atsakymą iš žvilgsnių, mimikos ir rodomo dėmesio. Pasitaikius progai moteris paklausia: ”kaip aš atrodau?”- tiesiai. Iš to, kaip į moterį reaguojama, galime išskirti tris savotiškus moters veidrodžius.

Pirmas veidrodis – kreivas. Jis moterį atspindi neigiamai. Kaip pavyko išsiaiškinti iš pacienčių, dažniausiai šio veidrodžio vietą moters gyvenime atlikdavo:

• Motina: “ir į ką tu tokia atsigimei?”
• Sesuo: ”tu visai neturi skonio“;
• Klasiokės: ”žinai, tau ne pro šalį būtų pasportuoti”;
• Fizinio lavinimo mokytojas: ”metas riebaliukus mesti”;
• Pašaipūs berniukai: ”ei, tu, šleivakoje”;
• Ir kai kas kitas.

Šitie žodžiai taip skaudžiai atsiliepdavo bręstančios moters sąmonėje, kad kartais priversdavo ją susirgti anoreksija arba bent sukūrė neigiamą savęs vaizdą. Ir štai eina moteris gatve, ir atrodo ji visai neblogai. Tačiau savo vaizduotėje ji save mato tokią: storu užpakaliu ir kreivomis kojomis. Ir neateina jai į galvą, kad tiesiog jos atmintyje įstrigo kreivo veidrodžio atspindys.

Antras moters veidrodis – realistiškas. Jis moterį atspindi su pretenzija į objektyvumą. Tai – žmonės, kurie ją vertina pasinaudodami matematika, fizika ir kitais gamtos ir ne gamtos mokslais. Tai yra, pasinaudodami svarstyklėmis, metru, kraujo ir kitomis analizėmis ar testais. Čia įeina:

• Poliklinikos gydytoja: ”sveri penkiasdešimt, kūno sandara normosteninė”;
• Psichologė: ”esi intravertė, bet emocionali su vidutiškai neurotiška”;
• Geriausia draugė: ”šiaip tu esi pakankamai dosni, tačiau bent kartą per mėnesį tau užeina gobšumo priepuoliai”;
• Bioenergetikė: ”aura pakankamai gera, tačiau yra kažkokios traumos pėdsakai“;
• Stomatologas: ”trys plombos, du kariesai, vienas dantis netaisyklingai auga”;
• Kirpėja: ”plaukų galiukai jau ima skilinėti”;
• Kosmetologė: ”nežymus celiulitas”;

Šie žodžiai dažniausiai reiškia štai ką: su kažkuo tau teks susitaikyti, tačiau kai ką galėsi pataisyti. Keista, tačiau anoreksijos atveju tavęs objektyvumas neveikia: vis vien matai save storą, nors gydytoja sako: skeletas. Matyt, anoreksija – tai savotiška iliuzija, o iliuzijas reikia ne tik konstatuoti, bet ir gydyti rimčiau. Valgymų sutrikimų centre tau parodys veidrodį, kurio išgaubtumą galima keisti. Iki tol, kol nepamatysi savęs tokios, kokia ir kitiems atrodai.

O štai su psichologiniais veidrodžiais kiek sudėtingiau – specialistai juk žmonės ambicingi ir savo nuomonę mėgsta sakyti autoritetingu tonu. Dažniausiai tenka sutikti: kariesas, celiulitas, intraversija ir traumuota karma – dalykai , kuriuos kitam paprasčiau pamatyti…. Realistiško veidrodžio nauda – jis dažniausiai parodo tai, ką gali pakeisti ar bent pakoreguoti.

Tačiau prisiminkime stebuklingą veidrodį! Jis – tavo paguoda. Tai:

• Tavo mamos pirma šypsena tau;
• Mylinčio tėvelio žodžiai: “tu – gražiausia mergaitė pasaulyje”;
• Tave įsimylėjusio berniuko raštelis: ”esi labai graži“;
• Tavo nuotraukos iš vakarėlio ir vestuvių, kur tu esi su gražia šukuosena, suknele ir makiažu;
• Tu įsimylėjimo būsenoje;
• O svarbiausia: tu mylinčio tave žmogaus akyse!

Matai, mylinčiam tave žmogui tu esi nuostabiausia. Jis tave prisimena – ir jam gera nuo to. Jis tave pamato, ir jo akys užsidega – visa tai tavo stebuklingas veidrodis . Ir SMS jo, ir laiškeliai, ir žodžiai, kuriuos jis tau sakė – visa tai tavo stebuklinga muzika.

Matai, žmogaus normaliam vystymuisi pirmiausiai reikalingi būtent ne kreivi, ir ne lygūs, o stebuklingi veidrodžiai. Juk mažam vaikui niekas iš tėvų nesako: “ei tu, mažvaiki, snargly!”. Ne, visi sako: ”vaje, koks gražus vaikas! O kaip tu gražiai nupiešei gėlytę! “O dainuoji kaip gražiai!” Ir tuomet vaikas normaliai vystosi.

O kadangi visi mes kažkiek liekame vaikais, tai mums visą gyvenimą reikia šių stebuklingų palaikančių žodžių ir žvilgsnių. Ir ne realizmas, o šiek tiek didesnis už vidurį savęs vertinimas – štai kur normali būsena.

Todėl geriausiai būtų štai kaip pasielgti, kai užplūsta abejonių ir savęs nemėgimo metas.

Tai, ką mes apie save blogo galvojame – tai kreivo veidrodžio problema. Išmeskime jį!

Tai, kas realistiškame veidrodyje atsispindi – tai jau taisykime ir keiskime.

O svarbiausia – prisiminkime, kad kažkur visuomet būna, nors ir ne visuomet matomas, stebuklingas veidrodis. Įsivaizduokime save jame – štai tuomet ir normali būsena ateis.

O. Lapinas

Originalas