Gamta taip pasitvarkė, kad moterys yra silpnesnės už vyrus. Dėl šio ypatumo senovės moterims iškildavo nemažai sunkumų, tekdavo spręsti labai sudėtingus uždavinius:

• Kaip padaryti, kad stipresnis vyras manęs neskriaustų?
• Kaip padaryti, kad vyras neatimtų paskutinio duonos kąsnio?
• Kaip ilgą laiką išlikti savo vyrui vienintele ir tuo pačiu išsaugoti sau ir savo vaikams gyvybę?

Kaip manote, ar toli pažengė šiuolaikinės moterys, lyginant su savo pirmykštėmis gentainėmis? O, taip, dabar moteris gali pati save išmaitinti ir išgyventi be vyro. Tačiau…

Pirmykštis instinktas, kaip ir prieš šimtus tūkstančių metų, primena moteriai: „Vyro reikia bijoti. Jis stipresnis. Jis gali pasinaudoti savo jėga ir užvaldyti tave. O paskui tave paliks ir tada tu žūsi”.

Turint tokį iš urvinių laikų paveldėtą instinktą, moterims nelieka nieko kito, kaip tik nepasitikėti vyrais ir visu pasauliu, kuris tuo vyrus sukūrė. Ką ir patvirtina plačiai paplitę moterų išsireiškimai: „Visi vyrai – ožiai!” ir „Pasitikėti vyrais negalima!”

Dėl to, jei esate moteris, reiškia, jumyse jau iš anksto užprogramuotas nepasitikėjimas viskuo, kas vyriška. O koks to nepasitikėjimo laipsnis – tuojau išsiaiškinsime.

Iš pradžių apie sąvokas. Nepasitikėjimas vyrais – tai būsena, kai moteris jaučia vyrų baimę. Beveik visada šita baimė yra pasąmoninga. O jeigu yra baimė, tai bus ir vengimas. Tas pats, kuris veda į moterišką vienatvę arba į vienatvę dviese.

O dabar diagnozuojame save.

Trys nepasitikėjimo vyrais lygmenys:

Totalus nepasitikėjimas

Tas atvejis, kai moteris bendrauja su vyru tik tam, kad galėtų pasigimdyti vaiką. Vaikas „užtaisytas”, pagimdytas, viso gero. Tuo vyro funkcija išsisemia, pats vyras gali būti laisvas.

Toliau vaiką ji augins pati, kartais mėgindama sutikti „vertą” vyriškį, ne „ožį”. Tačiau jai atitenka tik jau turintys šeimas, alkoholikai arba mamyčių sūneliai. O gal net alfonsai, smurtautojai ir kitas gėris.

Priežastis – totalus nepasitikėjimas vyrais. Ir totali nemeilė jiems.

Nors, žinoma, moteris gali visiškai nuoširdžiai manyti, kad vyrus ji myli ir jais pasitiki. Bet mes gi suprantame, jog reikia žiūrėti ne į žodžius, o į rezultatus. Moters gyvenime nėra vyro, reiškia, nėra ir pasitikėjimo vyrais.

Nepasitikėjimas

Čionai galime pastebėti, kad moteriai tenka jau šiek tiek kitos rūšies vyrai. Jie nemojuoja kumščiais, nėra patologiškai neištikimi, moka rūpintis moterimi.

Tačiau nepasitikėjimo instinktas įtikins bet ką, jog „Juo pasitikėti negalima!” Moterys, kenčiančios šią nepasitikėjimo atmainą, visada abejos vyro ištikimybe ir jo nuoširdumu, netikės jų meile. Ir apskritai jais netikės.

Būtent šios rūšies moterys užsikrėtusios virusu „Aš pati!”

Jos taip ir sako: „Jau geriau aš pati” Tokia moteris niekada neprašo, ji reikalauja. Ji niekada nelaukia, ji siekia. Ji rodo iniciatyvą ten, kur galėtų ir kur reikėtų atsipalaiduoti ir leisti pavairuoti vyrui.

Jeigu moteriai „tenka užsidirbti” – nesvarbu, yra greta jos vyras, ar nėra – tai yra nepasitikėjimo požymis.

Silpnas, nestabilus pasitikėjimas

Šiai kategorijai priklauso moterys, neturinčios pilnaverčio pasitikėjimo vyrais, bet jos jau visai arti to.

Nepasitikėjimo virusu jos galėjo užsikrėsti vaikystėje nuo savo mamų, kurios viską darė pačios. Arba galėjo turėti santykių su vyrais ir tuose santykiuose teko savo kailiu patirti visą nepasitikėjimo vyrais „malonumą”. Ir šita nemaloni patirtis privertė užgimti jos galvoje sakramentaliai minčiai: „Toliau taip gyventi negalima!”

Kokios jos, moterys, kurios nori pasitikėti:

• Tai moterys, kurių vyrai nustoja drybsoti ant sofos ir tampa „mamutų medžiotojais”;
• Moterys, kurios netampo sunkesnių naštų už savo rankinuką;
• Moterys, kurios būtinai turi vyriškį. Ne kažkur ten, o šalia. Šiltą ir artimą;
• Tai moterys, įsitikinusios, jog norint likti gyvoms, visai nebūtina vengti vyrų ar galynėtis su jais, rungtis, kas stipresnis.

Šios moterys jau gali sau leisti nusiimti nepasitikėjimo šarvus, padėti į šalį baimės ietis ir nemeilės kardus. Jos gali pradėti tiesiog mylėti savo vyrus.

.