Užburtas nuoskaudos ratas

„Aš jau trečius metus dirbu su psichologu. Poslinkių esama, palaipsniui gyju, kiek tai įmanoma. Bet štai neseniai atsirado pojūtis, kad sukuosi užburtu ratu – pernelyg daug nuoskaudų tėvams ir išsikapstyti iš jų nelengva. Ir aš visą laiką nusiritu į kaltinimus tėvams dėl to, kad viskas gyvenime klostosi ne taip, kaip norėtųsi. Ne tas darbas, ne ta sveikata, ne tos gyvenimo sąlygos… Sukuosi užburtame rate ir negaliu atsikratyti nuoskaudos, kuri kaip akmuo kabo ant kaklo ir neleidžia žengti į priekį”.

Galiausiai spjoviau į paaiškinimų paieškas ir nusprendžiau – pyksiu, kol jausiu pyktį. Ir jau pati ši legalizacija smarkiai padėjo. Man pasidarė lengviau.

***

„Neseniai, perskaičiusi eilinį jūsų straipsnį, supratau vieną paprastą, tačiau svarbią mintį – aš pykstu ant artimųjų dėl to, kad nenoriu suaugti. Aš nenoriu būti suaugusia. Noriu būti vaikas. Noriu pabūti mažytė. Ši mintis mane pribloškė – juk taip ir yra. Aš neturėjau vaikystės. „Kada tu pagaliau suaugsi?!”, „Na, ką tu, kaip mažytė!”, „Tu gi jau didelė!”, „Nustok elgtis kaip maža!” – šias frazes girdėjau kai man buvo 5-8-10-12 metų”.

Kiekvienas vaikas turi pabūti mažu. Tai jo neatimama teisė: pabūti infantiliu, priklausomu, nieko nesprendžiančiu. Suaugusiais turi būti tėvai. Ir tada į juos galima atsiremti, išgyventi priklausomumo patirtį. Kad kiltų noras atsiskirti nuo jų, suaugti, sukurti savo gyvenimą.

Jeigu vaikystės trūko, troškimas kurti suaugusį gyvenimą neatsiras. Priešingai, bus tik vienas stabilus noras: pabūti mažu, nieko nespręsti. Kad visi atsikabintų, paliktų ramybėje.

Toks suaugęs žmogus aktyviai ieškos sau „tėvo/mamos”, su kuriuo galima pabūti mažu ir lygiai taip pat aktyviai, labai atkakliai priešinsis suaugusiam žmogui būdingiems poelgiams – uždirbti pinigų, spręsti problemas, stengtis augti ir tobulėti. Arba temps, įsiręžęs, suaugusio žmogaus naštą, svajodamas, kad jį kas nors išlaisvintų, nes pats savęs išsilaisvinti negali.

***

„Dabar aš suprantu, kodėl su manimi vyksta tai, kas vyksta. Belieka tik pripažinti faktą – taip, iš manęs tam tikru laipsniu atėmė vaikystę (aš juk paklusni mergaitė, anksti suaugau – sprendžiau konfliktus tarp tėčio ir mamos, tarp mamos ir močiutės, gelbėjau jas kaip galėjau). Aš skyriau visas savo vaikiškas jėgas tam, kad pavirsčiau suaugusia. Liūdna. Tačiau šio fakto suvokimas žymiai palengvino gyvenimą”.

Jeigu pastebi pasipriešinimą tapimui suaugusiu – nereikia savęs smerkti. Taip reiškiasi vaikystėje nepatenkinti poreikiai.

„Man reikėjo, kad leistų pabūti vaiku. Kadangi šios mano teisės nepripažino, aš pykau. Pyktis buvo begalinis, kol pati nesuvokiau, ko būtent man trūko”.

Taip, tu turėjai teisę pabūti vaiku. Labai gaila, kad šios teisės nepripažino. Labai gaila, kad tavo pernelyg ankstyvą brendimą skatino ir negailestingai išnaudojo savo labui. Primygtinas reikalavimas suaugti traumuos, jeigu nepripažinsime, jog turime nepatenkintą poreikį pabūti vaikišku, priklausomu, infantiliu.

Ir jeigu sielvartas dėl šio praradimo dar nesibaigė.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *