Vaikai neturi bijoti tėvų

Iš pradžių aš pamaniau, kad kažkas iškrito pro langą – toks siaubingas ir garsus buvo vaikiškas riksmas. Puoliau prie laiptinės ir pamačiau kokių 12 metų mergaitę. Ji balsu žliumbė.

– Vaikeli, kas nutiko? Nugriuvai? Tau trenkė? Kur skauda?

Ji staugia ir nesustoja.

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Palaukiu, imu už rankos, žiūriu į akis.

– Kas nutiko?!

– Mane mama užmuš…Aš naujus džinsus suplėšiau…Aš bijau eiti namo…

– Tyliai. Ramiai. Aš tuoj sugalvosiu, kaip padėti.

Ji prityla. Laukia.

– Aš galėčiau pasiimti tave pas save ir užsiūti džinsus.

Ji linkčioja ir nori eiti su manim.

– Bet atleisk, negaliu. Man traukinys ir labai svarbus susitikimas. Žmogus išskrenda, ir man būtinai reikia su juo susitikti.

Ji vėl pradeda staugti.

– Vadinasi, taip. Mamą reikia sustabdyti. Tu užeini namo ir pradedi labai garsiai verkti, kaip dabar. Galima ir dar garsiau. Ir iškart nuo slenksčio sakai, kad nugriuvai ir turbūt susilaužei koją. Mama išsigąs dėl tavęs, o kol supras, kad viskas gerai, suplyšę džinsai jau nepasirodys tokia didelė problema. Supratai? Pakartok.

Linkčioja, kartoja.

Aš nubėgau į maršrutinį, o ji nuspūdino kaimyninės laiptinės pusėn. Mačiau, kaip ilgai nesiryžo atidaryti durų.

Dabar jai klius. Motina užsipuls dėl nelaimingų džinsų, net neįtardama, kad prieš 10 minučių vaikas buvo pasiryžęs eiti su absoliučiai nepažįstama moterimi…

Aš galvojau apie šią ir šimtus kitų motinų bei tėvų…ir apie save taip pat…

– Tik pamesk sportbačius – eisi basas į kūno kultūrą. Suplėšysi naują striukę/pamesi telefoną – namo negrįžk!

Štai jie ir negrįžta…

Mes daug ką pasakome apimti aistros. 90% atvejų tai tik mūsų emocijos, neteisingai suformuluotos mintys apie tai, kad drabužiai kainuoja brangiai ir mums apmaudu, kai vaikai juos plėšo ir pameta.

Vaikai girdi kita: pamesiu ar sulaužysiu – bus blogai. Ir kad to blogio išvengtų, jie pasiruošę išvis išeiti iš namų, priimti ir prašyti pagalbos iš bet kokio nepažįstamojo, bet tik ne savo tėvų.

O kol vaikas galvoja, kad jums nauji džinsai ar sulaužytas telefonas svarbesnis už jo gyvenimą, mes stumiame jį į pavojų.

Taip, pamestų telefonų ir brangių daiktų tikrai gaila. Ir vaikas turi būti už juos atsakingas. Pametei brangų – vaikščiok su mygtukiniu, suplėšei kelnes – vaikščiok suplyšusiomis.

Mūsų užduotis – padaryti taip, kad vaikas atsakytų už savo daiktus ir veiksmus, o svarbiausia – būtų absoliučiai įsitikinęs: namie visada saugiau nei gatvėje. O mes, tėvai – pirmiausias pagalbos, apsaugos ir palaikymo šaltinis.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *