Savaime suprantama, kad didesne dalimi atsakomybė už sunkius santykius su vaikais krenta ant tėvų pečių, ne veltui sakoma, kad „vaikai yra tėvų veidrodis“, o tiksliau – „vaikai yra tėvų problemų veidrodis“.
Ir kad ir kaip tėvai mokytų savo vaiką, jis elgsis ne pagal jų pamokslus, o kaip kempinė sugers tai, ką mato aplink save kiekvieną dieną, kas jį supa ir elgsis pagal suaugusiųjų elgesį, atspindės suaugusius tarsi veidrodis.
Bėgant metams dažnai pablogėja ir taip sudėtingi santykiai, prarandamas tarpusavio supratimas, kivirčai kyla dėl, atrodytų, visiškų smulkmenų. Juk kiekvienam iš mūsų brangiausio žmogaus – tėčio ar mamos – atsainiai mestas žvilgsnis, gestas ar pastaba yra ypatingai svarbūs ir kartais gali sukelti baisų skausmą, palikti neišdildomą pėdsaką ar sukelti pyktį, kurį vėliau pakeis slegiantis kaltės jausmas. Ir kuo stipresnė meilė tėvams, kuo stipresnis prisirišimas, tuo audringiau pasireikš šios neigiamos emocijos. Tokiais momentais į paviršių išplaukia vaikiškos nuoskaudos, prisiminimai apie tai, ko, vaiko nuomone, tėvai jam nedavė ar davė nepakankamai. Juk vaikas dažniau fiksuoja dėmesį į tai, ko, kaip jam atrodo, gavo pernelyg mažai, negu į tai, kas jam buvo duota.
Dažnai suaugę vaikai bando pakeisti savo tėvus ir išsireikalauti iš jų dėmesio ir rūpesčio, kurio taip trūko vaikystėje. Kartais suaugę vaikai blaškosi iš vieno kraštutinumo į kitą. Ir jei vaikystėje tėvai atrodė patys pačiausi – geriausi, gražiausi, visagaliai, protingiausi, tai vaikiškos nuoskaudos neretai priveda prie to, kad visi geri dalykai pamirštami, o tėvai imami laikyti visiškais monstrais ir piktadariais.
Bet juk nepriekaištingų žmonių nebūna, o pats paprasčiausias žmogus turi ir trūkumų, ir problemų, ir privalumų, ir teigiamų savybių. Ir kiekvienas tėvas, kiekviena mama, savo vaikui gali duoti tik tai, ką patys turi, gali duoti tiek meilės, kiek turi jos savo širdyje, ir išreikšti ją taip, kaip patys moka.
Galite nugyventi visą gyvenimą, reikšdami pretenzijas tėvams ir kaltinti juos dėl savo nesėkmių. O galima prisiminti, kad kiekvienas subrendęs žmogus yra pats atsakingas už savo gyvenimą, susitaikyti su tuo, kad viskas buvo taip ir ne kitaip ir liautis išrašinėti sąskaitas pagyvenusiems gimdytojams.
Yra vienas protingas išsireiškimas: „Nesvarbu, ką tėvai iš tavęs padarė. Svarbu tai, ką tu padarei iš to, kas buvo iš tavęs padaryta”.
Ir jeigu jau neįmanoma pakeisti savo tėvų, tuomet reikia stengtis pakeisti požiūrį į juos: išmokite klausytis ir išgirsti artimuosius, išmokite kalbėti apie tai, kas juos neramina, ir pasistenkite teikti mažiau reikšmės jų pastaboms. Be to, sulig amžiumi psichika praranda plastiškumą, todėl jei pagyvenęs žmogus yra akivaizdžiai neteisus, nėra jokios prasmės įrodinėti, kad jis klysta – tai nedėkingas ir visiškai bevaisis užsiėmimas.
Tačiau tuo pat metu nesileiskite manipuliuojami, pernelyg kontroliuojami ir globojami. Ir atminkite: kaip jūs elgiatės su tėvais, taip ateityje su jumis elgsis jūsų vaikai.
Ir tik tada, kai nuoskauda ir pyktis širdyje užleis vietą supratimui ir užuojautai, ateis reali asmenybės branda, o kartu su ja – ramybė ir harmonija.
