Vaikas ateina į šį gyvenimą savo tėvų dėka. Jis auga šeimoje, bręsta, atranda savo tapatybę ir pradeda pamažu vystytis į visiškai savarankišką individą. Maždaug 18 metų amžiaus vaikai pradeda separuotis nuo savo tėvų. Šis procesas – natūralus ir stebimas visoje gamtoje.

Vaikai ir tėvai: kam sunkiau atsiskirti?

Separacijos procesas apima laipsnišką senosios taisyklių ir nuostatų sistemos griūtį ir naujos atsiradimą. Sulaukęs 18 metų, vaikas iš esmės jau ne vaikas. Jis suvokia, kad tapo suaugusiu ir dabar turi kurti savo gyvenimą. Tėvai turi susitaikyti su mintimi, kad jų vaikas – individas, turintis savo tikslus ir vertybes, ir kad visa tai gali nesutapti su tėvų vertybėmis.

Tiesą sakant, 18 metų – tai ne kažkoks stebuklingas amžius, kai automatiškai spragteli nežinomas mygtukas ir prasideda atsidalinimo procesas. Tiesiog gyvenimo aplinkybės diktuoja savas taisykles. Suaugęs vaikas baigia mokyklą ir įstoj, išsikrausto iš tėvų lizdo, kai kurie pradeda dirbti, o galbūt net susiranda antrąją pusę ir bando sukurti savo šeimą.

Atsiskyrimo procesas būna sklandesnis, jei tėvai nuo pat atžalos gimimo supranta, kad jų vaikai – tai ne tiesioginis jų fizinis ir protinis tęsinys. Vaikai neišvengiamai užaugs, taps savarankiški ir galbūt negalės tėvams skirti savo laiko ir dėmesio.

Bendraudamas su įvairiais žmonėmis vis dažniau prieinu prie išvados, kad atsidalinimo procesas gali būti vienodai sunkus tiek tėvams, tiek vaikams.

Santykių konfliktai

Konfliktai tarp tėvų ir vaikų visada egzistavo ir greičiausiai visada egzistuos. Kas teisus, o kas neteisus – apie tai galima diskutuoti be galo. Ir kokia apskritai prasmė ginčytis? Juk kiekvienas turi savo tiesą.

O tiesa yra viso labo ta, kad kartais pagyvenę tėvai lieka vieni. Jų vaikai visiškai nustoja su jais bendrauti. Tėvai nori suprasti savo vienatvės priežastį ir negali surasti atsakymo.

Ką galima padaryti:

Pasikalbėti apie vaikų atsidalinimą su draugais ir artimaisiais

Tai geras pasirinkimas, tačiau kyla rizika išgirsti kitų žmonių teisiančius ir atstūmimo balsus. „Patys kalti“ – nors kartais tai gryna tiesa, visgi tai paskutiniai žodžiai, kuriuos norėtųsi išgirsti, kai kyla konfliktas su suaugusiais vaikais.

Parašykite laišką savo suaugusiam vaikui

Papasakokite apie savo meilę ir padėkokite jam už tai, kad kažkada atėjo į jūsų gyvenimą ir praleido su jumis tiek daug stebuklingų metų. Šio laiško visiškai nebūtina išsiųsti. Tai bus priminimas, kad žmogaus gyvenimas buvo kupinas tokių svarbių patirčių kaip motinystė ar tėvystė.

Priimkite vaiko požiūrį ir neleiskite, kad būtų pažeistos jūsų asmeninės ribos

Daugelis tėvų kažkada gyveno vien dėl savo vaikų laimės. Jie sau daug ko atsisakė vardan savo vaikų laimės, tačiau šiandien vietoj meilės ir priėmimo gauna nepasitenkinimą, nuoskaudas ir visišką santykių nutraukimą. Visi jausmai turi teisę egzistuoti. Šio straipsnio tikslas – ne ieškoti kaltų, o perteikti mintį, kad kiekviena konflikto šalis yra lygiai 50% kalta ir jai reikia psichologo pagalbos.

Paleiskite suaugusius vaikus ir stenkitės gyventi savo gyvenimą

Susiraskite naują prasmę, užpildykite gyvenimą ryškiomis spalvomis ir įvykiais, pažintimis, judėjimu ir atradimais. Dabar daugelyje miestų siūlomi įvairūs laisvalaikio centrai senjorams. Bendravimas su naujais žmonėmis skatina lavinti ir tyrinėti savo asmenybę, nukreipiant dėmesį nuo minčių apie suaugusius vaikus. Taip, žinoma, joks klubas ar hobis negali pakeisti laiko, praleisto su savo vaiku. Tačiau jeigu jūsų vaikas jau suaugęs ir nusprendė visiškai atsiriboti – tai jo teisė.

.