Anksčiau žmonės išsiskirdavo dėl neištikimybės, girtavimo, charakterių neatitikimo. Tačiau dabar atsirado dar viena labai svarbi priežastis, apie kurią ir pakalbėsime.

Santykius palaikantys žmonės kartais pamiršta štai ką: reali meilė nėra amžina. Su ja susimaišo tokios sąvokos kaip abipusė nauda, ​​komfortas ir fizinės bei psichinės gerovės laipsnis.

Ideali meilė pasitaiko tik šventiems žmonėms, o paprasti mirtingieji stengiasi, kad santykiuose jiems būtų paprasčiausiai gera. Priešingu atveju ateina nepasitenkinimas, santykiai nutrūksta.

Baigiasi bet kokia kantrybė, netgi stipriausia, nebelieka noro atleisti, „remontuoti” santykių, išsisklaido tikėjimas tikra meile, jeigu neįrašome žmogaus pirmoje vietoje savo prioritetų sąraše.

Anksčiau buvo manoma, kad vyro ir moters sąjunga – tai absoliuti vienybė, kai „du pavirsta vienu”. Tai – vienas „kūnas ir kraujas”.

Gyvenimo draugas – vyras ar žmona – tampa gyvenimo prioritetu. Žmonės turėjo vieną gyvenimo planą dviem, daug gyvenimo tikslų sutapo.

Tačiau dabar visi sąjungoje dažniau laiko save atskiru vienetu, turinčiu savo planus ir svajones, savo karjerą, su savo paskolomis ir būsto kreditais. Dėl to, beje, žmonės vengia registruoti santuokas…

Todėl, jei gyvenime kas nors nutinka, žmogui tenka vienam iš bėdos kapstytis.

Pavyzdžiui, kažkas nutiko su darbu, o virš galvos kabo būsto kreditas. Visos jėgos, savaime aišku, bus metamos šiai bėdai spręsti. Ir santykiai tuo periodu nustumiami į antrą planą.

Atsirado naujų karjeros perspektyvų ir šansų – vėlgi tas pats, santykiai nebėra prioritetas.

Net jei kažkas atsitiktų tėvams, dabar atsirado naujas požiūris, kad kiekvienas poroje yra pats atsakingas už savo tėvus.

Ir todėl, kol vienas susikoncentravo į savo tėvų problemas, santykiai vėl susilpnėja.

Kiekvienas individualus gyvenimas yra atskiras, savi reikalai svarbesni, „savi marškiniai arčiau kūno”.

Štai kodėl sąjungos tapo tokios trapios, meilė laikina, o santykiai lėkšti.

Tai jau toli gražu ne vienas „kūnas ir kraujas”.

.