Vienų tėvų vaikai savarankiški, kitų – ne. Kuo skiriasi jų auklėjimas?

Manau, kad šį skirtumą galima pastebėti ir vaikystėje, ir suaugus. Pavyzdžiui, kai vieni vaikai jau patys nori užsirišti batų raištelius, kiti atsisakinėja, nes nesupranta, kaip tai padaryti. Galime rasti pavyzdžių ir jau suaugusio žmogaus gyvenime. Dėl to vertėtų išsiaiškinti, kodėl vieni vaikai savarankiški, o kiti – ne. Koks yra vienas skirtumas auklėjime, dėl kurio ima skirtis elgesys?

Tiesą sakant, tai ne visada priklauso nuo tėvų. Pavyzdžiui, vienoje šeimoje gali būti du broliai. Vienas nepriklausomas, o kitas – ne. Kaip tai suprasti? Skirtumas slypi būtent auklėjime. Juk vaikai gali daryti tik tai, ko buvo išmokyti. Jei nemokysite vaiko vaikščioti ir kalbėti, atribosite jį nuo visuomenės, jis netgi šito neišmoks. Juk jis nemato pavyzdžio.

Kitaip sakant, tokio įgūdžio kaip savarankiškumas irgi reikia išmokyti. Svarbu vaikui suteikti atsakomybę, galimybę kažką padaryti pačiam, o padėti tik tada, kai to tikrai reikia. Kaip vaikas gali tapti savarankišku, jei mama nuolat bėgioja jam iš paskos ir viską už jį daro?

Jis nesusiformuos įpročių, susijusių su atsakomybe ir savarankiškumu. Užtat susiformuoja įprotis, kad „dabar kažkas atbėgs ir išspręs visus mano klausimus, belieka tik verkti ir laukti“. Iš esmės tai ir yra visas skirtumas. Aiškumo dėlei, pateiksiu pavyzdį.

Imkime dvi šeimas. Pirmoje šeimoje vaikas neturi jokios atsakomybė, o antroje – turi. Abu žaidžia kieme, smarkiai išsipurvina, grįžta namo. Pirmoje šeimoje vaikui sako: „Ko gi tu išsipurvinai kaip paršelis? Na, nieko, tu dėl to nekaltas, mama išskalbs, o tu eik žaisti.“

Antroje šeimoje tėvų reakcija kitokia: „Išsipurvinai? Na, matyt linksmai laiką praleidai. Tačiau tu esi atsakingas už savo drabužius, čia arba žiūrėti, kad neišsipurvintum reikia, arba savarankiškai skalbti. Dėl to štai tau viską, ko reikia skalbimui, eik ir skalbkis.“ Ir svarbu, kad tai nebūtų įsakymas ar bausmė. Ne, viskas turi turėtų skambėti įprastai ir logiškai, pavyzdžiui: „jei numetei, tai pats ir pakelk“. Elementarus fakto konstatavimas be jokių emocijų.

O kai vaikas pabandys pats išsiskalbti drabužius vonioje, tuo pat metu jis praktikuos savarankiškumą ir atsakomybę. Ir kai tėvai mato, jog jis padarė viską, ką galėjo, tada galima padėti. Neverskite jo užsiimti tuo valandų valandas. Paaiškinti reikia taip, kad jis suprastų, jog tai yra logiškas ir būtinas veiksmas.

Manau, akivaizdu, kokioje šeimoje koks vaikas užaugs. Kuris iš jų bus nepriklausomas ir atsakingas, o kuris – ne.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.