vyrai sukurti žygdarbiams

Vyrai sukurti žygdarbiams, moterys – meilei

Moters ir vyro gyvenimo tikslai skirtingi. Ne šiaip sau gamta mus sukūrė skirtingus. Ir apie tai kalbama labai daug – kad vyrui reikalinga savirealizacija už namų ribų, o moteriai – namuose. Tačiau išleidžiamas iš akių vienas labai svarbus momentas. Vyrai sukurti žygdarbiams, moterys – meilei. Ir čia norėtųsi detaliau pasamprotauti apie žygdarbius. Mes juk jų laukiame ir svajojame apie juos, tiesa? Kad jie būtų gražūs ir svarbūs – kad apgintų, išgelbėtų, padėtų ir dar kartą išgelbėtų. Ir apsaugos iš vyro laukiame visuose keturiuose lygmenyse:

FIZINIAME. Tame tarpe, kad mums nereikėtų nerimauti, už ką reikės gyventi ir ką valgyti.

EMOCINIAME. Kad turėtume kam atverti širdį, pasidalinti pergyvenimais.

INTELEKTUALIAME. Kad mus apsaugotų nuo nerimą ir baimę keliančios informacijos, o taip pat nuo žmonių, bendravimas su kuriais traumuoja.

DVASINIAME. Kad vyras turėtų gyvenimo tikslą ir kažkur mus vestų, o ne šiaip egzistuotų vardan egzistavimo.

Toks paveikslas – daugelio moterų idealas. Ir mano taip pat. Be to, mes dažniausiai norime visko iš karto. Kad ir pinigus uždirbtų, ir išklausytų, ir padėtų vaikus prižiūrėti, ir palaikytų ir apskritai. Neretai savo prašymais ir reikalavimais pririšame, įkaliname vyrą šalia savęs – būk čia, nedrįsk niekur eiti, aš be tavęs nesusidorosiu.

Aš buvau tokioje būsenoje, kai gimė pirmasis sūnus. Aš net ant rankų pati paimti jį bijojau, atrodė, dar nulaušiu ką nors. Tuo pat metu vyras ieškojo darbo. Nesėkmingai. Nebuvau pasirengusi paleisti jo ilgam, juo labiau į komandiruotes. Ir netgi įprastai darbo dienai. Neįsivaizdavau, kai be jo susitvarkysiu.

Ir, žinoma, reikėjo kažkaip gyventi. Dėl to tarkavau vyrą, kad tas nedirba. Darbas reikalingas, tiksliau – pinigai reikalingi. Bet tegu tai būna darbas, kad vyras sėdėtų namie su manimi. Taip ir negalėjo jis niekur įsidarbinti ištisus keturis mėnesius. O paskui pasidarė taip nepakeliama gyventi pusbadžiu, kad įsitaisė dirbti langų surinkėju. Išeidavo 6 ryto, ateidavo 10 vakaro kiekvieną dieną. Ir taip tris mėnesius be išeiginių.

Man buvo liūdna, sūnaus jis visiškai nematė. Bet jis atliko žygdarbį. Jis maitino šeimą – ir tai suteikė jam tiek daug jėgų. Įdomiausia, kad man anaiptol nebuvo beprotiškai sunku. Iš pradžių – taip. O paskui įsijungiau į režimą ir mudviem su sūnumi viskas ėjosi pagal tvarkaraštį ir be didesnių sutrikimų. Dėl to, kad kai vyras daro savo vyrišką žygdarbį, moteris gali mylėti ramiai ir be problemų.

Dabar svarbiausia. Vyrai sukurti žygdarbiams. O kad žygdarbis būtų atliktas, jam reikia laiko ir laisvės. Jam reikia išeiti iš namų, kartais pradingti nuo aušros iki sutemų. Ir jam reikia, kad jo moteris juo tikėtų. Tikėtų, kad dirba dėl jos ir dėl vaikų. Kad jaustų, jog tasai jo žygdarbis jai svarbus ir reikalingas. Kad ji tai vertina. Tiki, myli ir laukia.

Tuo metu vyras gali pradingti ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jis kuria šedevrą ir visas į jį pasinėrė. Kuria planus, apmąsto. Su juo sudėtinga kalbėtis apie ką nors kita, išskyrus darbą. Jis apie jį galvoja ištisą parą. Ir gali įsižeisti. Jeigu pamiršime, kad darbas yra žygdarbis, kurį jam būtina atlikti. Tačiau tas žygdarbis daromas vardan moters. Vardan jūsų.

Paprastame paprastų šeimų gyvenime tokių momentų netrūksta. Vyras strese, jis dirba. Kartais jam reikia panirti į savo projektą stačia galva mėnesiui ar keliems, o gal netgi metams. Ir tai sunku, labai norisi pasipūsti ir įsižeisti.

Protu viską supranti – dabar toks laikotarpis. Reikia pakentėti. Užsidarė savo darbo urve, kad sukurtų šedevrą. Reikia palūkėti ir netarkuoti. Nekrapštyti jo iš ten dėl įvairiausių smulkmenų. Nešantažuoti ašaromis ir įsižeidimais. O širdžiai norisi dėmesio ir daugiau šilumos. Širdis nori visko iš karto ir tiesiog dabar. Širdžiai jau nusispjauti į žygdarbį, kad tik mylimasis apkabintų ir kalbėtųsi nuo ryto iki vakaro tiktai su tavimi.

Ir vėl aiškini širdžiai – tai svarbu. Tai jo misija. Jo žygdarbis. Vardan manęs. Be šito jis nebus laimingas. Ir (pašnibždomis) aš irgi be to negalėsiu jo mylėti, žavėtis ir gerbti pilna jėga. Ir tai tiesa. Moteris visą laiką laukia žygdarbių. Jie suteikia energijos mylėti ir gerbti vyrą, suteikia progą vėl ir vėl juo žavėtis. O kuo labiau ji žavisi, tuo daugiau žygdarbių jis atlieka. Pasaulis irgi iš to laimi – visi didieji žmonės kūrė, įkvėpti savo mūzų. O darbo vaisiais naudojasi tūkstančiai, milijonai žmonių – po daugybės metų.

Reikia jį suprasti. Jam reikalingi žygdarbiai. Nebus nieko gero, jei to nesuprasime ir net nemėginsime suprasti. Negali vyras visą laiką būti su moterimi ir tuo pat metu kažką dar ir kurti. Tai neįmanoma, kad ir kaip būtų gaila.

Vyrai skirti žygdarbiams. Anksčiau leisdavosi į kryžiaus žygius – keliems mėnesiams ar metams. Tokia tada buvo meilės kaina. Šitą kainą mokėjo mylinčios moterys – laukdavo mėnesius, metus, tiksliai nežinodamos, ar jis sugrįš. Ir kokioje būsenoje sugrįš. Su pergale ar sužalotas. Bet juk laukdavo. Suprasdavo. Palaikydavo.

Šiandien vyrai fiziškai niekur neiškeliauja. Jeigu ir iškeliauja, tai aštuonioms-dešimčiai darbo valandų. Be to, tu visada žinai, kokiu telefono numeriu galima susisiekti, kad išgirstum jo balsą. Tu tiksliai žinai, ar jis sveikas. Tu netgi žinai, kur jis yra ir esant būtinybei gali pas jį nuvažiuoti. Arba jis pas tave. Vyrui nebeliko galimybių fiziškai pradingti kažkuriam laikui iš žmonos akiračio. O pradingti reikia – kad atliktum žygdarbį. Žygdarbių pagal tvarkaraštį niekas nedaro, o ir slibinui nepasakysi – palauk pusvalandį, man pietų pertrauka, žmona kviečiasi. Žygdarbiai – tai kažkas didelio, apimančio vis vyro esybę.

Ir kadangi fiziškai išnykti neįmanoma, vyrai išeina mentališkai. Kūnas gali būti šalia, o protas ir dėmesys – kompiuteryje, telefone, mintyse, popieriuose. Ir moteris gauna vienatvę dviese. Iš tikrųjų jis yra savame kryžiaus žygyje, jis atlieka žygdarbius. Šiuolaikiniame pasaulyje žygdarbis – tai dažniausiai lėšų pragyvenimui uždirbimas, šeimos aprūpinimas būtinais dalykais. Ieškodamas šio grobio, vyras pasitraukia – savo galvoje kuria planus, schemas, strategijas. Kaip padidinti pajamas, kaip daugiau uždirbti, kaip sukurti kažką didelio. Kad paskui galėtų sugrįžti ir pakloti moteriai po kojomis savo pergales ir pasiekimus. O moteriai reikia pakentėti. Suteikti jam galimybę visa tai nuveikti. Išmokti laukti, išmokti gyventi pasaulyje pačiai su savimi. Kad pačiai su savimi būtų įdomu ir džiugu. Ypač kai vyras kryžiaus žygyje.

Mums, moterims, amžinai nepakanka dėmesio, kiek jo neduosi – vis per mažai. Ir tuo pat metu žiauriai erzina vyras, kuris nieko neveikia. Jeigu jis grįžo iš darbo, tučtuojau užverčiame jį savo problemomis – lentynomis, tvarkymusi, vaikais. Jeigu jis nedirba, tuo labiau stengiamės jį kažkur pritaikyti. Ir pabandyk suprasti mus, tokias absoliučiai nelogiškas. Tai vis dėlto vyro veikla mums reikalinga, ar jo dėmesys? Ir viena ir kita tuo pat metu – neįmanoma. Viskas iš eilės. Iš pradžių reikalai, paskui meilė, Ir vėl iš naujo…

Labai nelengva, žinoma, susitaikyti su faktu, kad žygdarbiai jam, vis dėlto, pirmoje vietoje. Tačiau kitaip jis nustos būti vyru. Jeigu iš jo atimsi jo vyrišką teisę būti didvyriu, jis pasiskandins butelyje, narkotikuose ir kituose keistuose užsiėmimuose. Jis mėgins tapti didvyriu kompiuteriniuose žaidimuose arba kitos moters akyse. Jis ir pats nesupras, kaip ir kodėl tai vyksta. Juk jis taip stengėsi būti geras vyras, taip mylėjo žmoną. Tai kame priežastis?

Jis pasakys, kad žmona nustojo jį gerbti ir juo žavėtis. O realybėje jis tiesiog nustojo jos labui atlikinėti žygdarbius. Ji pasirinko sau patį patogiausią gyvenimo su vyru variantą, kai jis tūno namuose ir nerizikuoja. Ir tuo pat metu už tą patį liovėsi jį gerbti. Nustojo matyti jame vyriškumą.

Kai vyras tampa herojumi, meilė moters širdyje iš naujo įsiliepsnoja ryškia šviesa. Pati savaime. Jai dėl to nieko nereikia daryti. Tiesiog žiūrėti į jį – ir jis atsiskleis iš kitos pusės. Kai vyras atlieka žygdarbius, moteriai labai lengva jį mylėti ir gerbti.

Ir kad ir kaip mums būtų tai sunku, tačiau reikia užleisti pirmą vietą gyvenime mylimam vyrui. Atiduoti tą vietą jo veiklai, žygdarbiams, darbams. Kad santykiai būtų tvirtesni, kad širdyje augtų pagarba. Ir kad jo širdyje augtų dėkingumas už palaikymą ir supratimą. Greta tikro vyro gyvenimas žymiai ryškesnis ir įdomesnis. Nors ne visada patogesnis ir paprastesnis.

Leiskite vyrui būti herojumi. Tegu jis mokosi ir kelia kvalifikaciją – net jeigu tai užima didžiumą laisvalaikio. Mano vyras, pavyzdžiui, reguliariai skraido į treningus Amerikoje ir ne tik – mes gyvename be jo savaitę, o kartais ilgiau. Bet jam tai svarbu. Tegu išmėgina naujas veiklos sferas, netgi jei jos jums atrodo rizikingos ar neperspektyvios. Kitados atrodė, kad uždirbti internete neįmanoma, kad reikalingas normalus darbas su normalia alga. Dabar mano vyras vienas iš geriausių internetinio marketingo paslaugų  specialistas (nors pats tuo niekad nesigiria). Leiskite jam kartais stačia galva pasinerti į savo projektus. Tą padaryti tikrai verta. Paniręs į savo reikalus, jis nuveiks nepalyginamai daugiau.

Nesibaiminkite, kad jis ten prapuls. Jeigu mylėsite ir palaikysite, jis visada sugrįš iš savo kryžiaus žygių pas jus. Paklos jums po kojomis lobius, nes jam pačiam jie nereikalingi. Jis taip pakrauna savo baterijas, kad mylėtų ir būtų mylimas.

O mūsų uždavinys – tiesiog mylėti. Mokytis mylėti. Mylėti iš tikrųjų, nesivaikant naudos. Mylėti – tai padėti žmogui realizuoti jo potencialą. Kalbant apie vyrus – šis potencialas realizuojamas žygdarbiais. Kas leidžia mums mylėti juos dar labiau. O mūsų meilė įkvepia dar didesniems žygdarbiams. Štai tokia paprasta aritmetika…

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *