Daug prirašyta apie gražią ir lengvai sužeidžiamą moters sielą. Tiktai kažkodėl niekas nė karto neparašė apie vyrišką.

Taip, mielosios moterys, įsivaizduojate? Mes irgi turime sielą. Jai irgi norisi sklandyti padebesiais iš meilės, ji irgi susigūžia į mažą kamuoliuką, kai jai pasako – „Lik sveikas”…

Vyriškai sielai nepaprastai norisi tyliai prieiti prie mylimos moters iš už nugaros ir, paprasčiausiai ją apkabinus, tyliai matuoti savo laimę jos kvėpavimu. Ir visiška netiesa, kad vyriškai sielai tesinori dulkinti viską, kas juda. Visa tai – pigūs stereotipai, nuvalkioti prietarai.

Nejaugi jūs, moterys, išties galvojate, kad brandžiam, gyvenimo jau mačiusiam ir tikros meilės paragavusiam vyriškiui norisi kažkokios svetimos, visiškai jam nepažįstamos moters?

Vyriškai sielai norisi atsibusti šalia savo mylimos moters, bijant netgi garsiau kvėpuoti, kad ji nepabustų – tiesiog grožėtis ja ir jos ramiu miegančiu veidu. Per vyrišką sielą irgi nuvilnija meilės ir švelnumo šiurpuliukai, ir jai lygiai taip pat siaubingai skauda nuo vienatvės.

Vyriška siela – subtili ir turbūt netgi labiau pažeidžiama negu moteriška. Ji apsišarvavo cinizmo kiautu, apsigaubė santūriomis emocijomis, ji sutinka žaisti pagal visuomenės nustatytas vyriškas taisykles. Tačiau ji myli. Taip giliai ir taip skausmingai, kad reta moteris gali tai įsivaizduoti.

Kai bendrauju su klientais, sukuriu jiems ramią, pasitikėjimą skatinančią atmosferą, vyriška siela prabyla. Ji papasakoja apie savo skausmą:

• Apie tą moterį, kurios labui vyras pasiryžęs kalnus nuversti, bet kuri jį atstūmė ar išjuokė;
• Apie tą moterį, kurios pritarimo ir palaikymo žodžių jis laukia metų metus, bet taip ir nesulaukia;
• Apie tai, kad švelnumo jam reikia kartais netgi daugiau negu sekso;
• Apie tai, kaip neriasi iš kailio dėl savo vienintelės ir viliasi, kad bent kartelį ji tai pastebės;
• Apie tai, kad pasiryžęs atiduoti viską, bet labai norisi, kad jo jausmų nenuleistų į unitazą.

Vyrai saugo ir gina savo sielą. O mums viso labo atrodo, kad jie nemoka jausti.

.