Hierarchija, šeimos tvirtumas ir ramus gyvenimas

Visada stebėjausi, kaip mokslininkai humanitarai sugeba įrodinėti jau seniausiai įrodytus dalykus. Tačiau džiugina tai, kad šiuo konkrečiu atveju įrodė ne eilinę politizuotą kvailystę, reikalingą kažkieno ideologijai, o nuo senų senovės akivaizdų faktą.

Visi seniai žinojo, kad žmogus yra hierarchinė būtybė. Kad kolektyvas, kurį sudaro netgi du žmonės, susiformuoja hierarchiškai. Šitą savybę mes paveldėjome dar iš tolimų labiau beždžiones nei žmones primenančių protėvių ir ji instaliuota mumyse hierarchijos instinkto pavidalu.

Ne per seniausiai Stenfordo mokslininkai patvirtino tai eilinį, nežinia kelintą kartą. Zitekas ir Tidensas įrodė, kad rinkdamiesi tarp kompanijos su aiškia ir griežta vertikalia hierarchija ir kompanijos su horizontalia hierarchija, žmonės teikia pirmenybę pirmam variantui. Vertikalioje hierarchijoje paprasčiau orientuotis, o „horizontalios“ schemos žmonėms pernelyg sudėtingos, neaiškios ir neskaidrios.

Kitas tyrimas parodė, kad hierarchinėje struktūroje žmonės jaučiasi saugesni.

Labai dažnai pastebiu šį reiškinį tokiuose kolektyvuose kaip šeima. Jeigu šeimoje esama aiškios hierarchijos, ypač jei vadovauja vyras, moterims jose kur kas ramiau, jos labiau džiaugiasi gyvenimu, turi daugiau optimizmo, labiau patenkintos šeima ir apskritai gyvenimu. Šeimos nariai supranta savo vaidmenis ir atsakomybės sferas. Jie žino, kas priima galutinį sprendimą, kas planuoja ir valdo. Moteris žino, kokius klausimus sprendžia ji, o kokius išspręs vyras. O kadangi vyrui tenka pats atsakingiausias uždavinys – planavimas ir valdymas – moteris nesuka dėl to galvos ir užsiima savais reikalais, žinodama, kad jai nereikės kištis į svetimą sferą ir atlikti kitų šeimos narių darbų. Tokia galimybė prognozuoti gyvenimą suteikia moteriai ramybę ir pasitikėjimą.

Kai aiškios hierarchijos nėra, moteris nesupranta, kur jos atsakomybės sfera, už ką atsakingas vyras, kas turi priimti sprendimus – ji ar vyras, kas galiausiai privalo viską kontroliuoti, planuoti ir valdyti. Jeigu yra vaikų, jie irgi nesusigaudo, kas autoritetas, kadangi dėl savo autoritetų pastoviai ginčijasi patys tėvai. Dvivaldystė sugriauna procesą, diskoordinuoja. Kažkas panašaus, kaip tarybinėje armijoje, kai daliniams be vado komanduodavo dar vienas vadas – komisaras. Labai greitai šios praktikos buvo atsisakyta būtent dėl aukščiau aprašytų priežasčių.

Diskoordinacijos fone, šeimai praradus funkcionalumą, moteris tampa nerami, nervinga, depresyvia. Ji griebiasi visko iš eilės, bando viską kontroliuoti, aprėpti neaprėpiamą, kadangi nežino, kieno tau užduotis. Vyro? O gal jos? Neaišku. Bus geriau, jei įtrauksiu šį darbą į savo dienotvarkę dėl visa ko. Taip pat galima prisiminti situacijas, kai vyras ir žmona kartu griebiasi visų darbų ir galiausiai kai kurie procesai atliekami du kartus (kartais tai lydi konfliktai), o kita dalis išvis neatliekama. Ir jeigu du nupirkti kepaliukai duonos – ne tragedija, tai du planai, kaip išleisti santaupas, neišvengiamai sukels konfliktą. Aš jau nekalbu apie situacijas, kad vyras galvoja, kad ši sfera priklauso žmonai, o ši – kas už ją atsakingas vyras ir dėl to darbas lieka nepadarytas, sprendimas – nepriimtas.

Visa tai baigiasi neurozėmis, depresijomis ir nepasitenkinimu šeima apskritai. Moteris jaučiasi nelaiminga, nusikankinusia, išsigandusia. Ji nepasitiki ateitimi, bijo jos, ją slegia netikrumo jausmas. Dažniausiai viskas baigiasi šeimos suirimu.

Dėl to teisinga šeimos hierarchija supaprastina šeimos narių tarpusavio sąveiką, procesai tampa suprantami, aiškūs, dėl ko šeimos nariai ir pačia šeima gali džiaugtis. Hierarchija garantuoja šeimos tvirtumą. Hierarchiją galima taikyti kaip šeimos nesklandumų ir netgi skyrybų profilaktikos priemonę.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI