Man-tu-visada-liksi-vaikas-620x454

Man tu visada liksi vaikas!

Pakankamai daug ir dažnai rašoma apie atsiskyrimą nuo tėvų, tačiau būtų neblogai pasižiūrėti kas vyksta „kitame laido gale“. Procesas juk dvipusis. Atsiskyrimo sudėtingumas, o kartais ir nesugebėjimas jo užbaigti paliečia ir tėvus. Šiame straipsnyje nenagrinėsiu sunkumų, kuriuos patiria tėvai, auginantys paauglius. Šioje fazėje atsiskyrimas nuo tėvų darosi panašus į karinius veiksmus.

Noriu pakalbėti apie jau suaugusių vaikų tėvus. Be to, darome prielaidą, kad didžiąją dalį distancijos vaikai jau įveikė. Psichologiniame lygmenyje jie jau tapo dagiau ar mažiau brandžiomis asmenybėmis, tačiau su dar pakankamai neaiškiomis ribomis. Socialiniame lygmenyje – gyvena savarankiškai, turi namus, darbą, galbūt ir nuosavą šeimą. Įvairūs negatyvūs variantai su priklausomybėmis, antisocialiniu elgesiu čia nebus nagrinėjami.



Vaizdeliai iš realaus gyvenimo

Iš pradžių pasižiūrėkime kaip atrodo atsiskyrimo proceso neįveikę tėvai paprastame gyvenime.

Pirmas vaizdelis

Mama svečiuose pas suaugusį sūnų/dukterį. Į svečius atsitempia pilną krepšį įvairiausių produktų. Ir tai ne kažkas paprasto prie kavos ar arbatos, kaip duoklė tradicijai. Saldumynų tame rinkinyje gali išvis nebūti, jeigu mama mano, kad saldaus jos „vaikui“ negalima. Krepšyje bus viskas, ko reikia barščiams išvirti, kruopų atsargos metams į priekį ir dar kas nors labai naudingo. Prie viryklės mama stoja nieko nelaukdama,. Praleidusi arbatos gėrimo stadiją. Kai kuriais atvejais gali atvažiuoti su jau gatavų barščių puodu. Tada iškart eisi prie sekančio tvarkos įvedimo etapo. Tiek „vaiko“ būste, tiek jo galvoje. Jeigu ją mėgina sustabdyti, siaubingai įsižeidžia ir su kartėliu dūsauja: „Aš gi dėl tavęs stengiuosi“.

Antras vaizdelis

Mama skambinėja po kelis kartus per dieną, teiraujasi apie savijautą, apie tai, kas pagaminta pietums, kaip laikosi anūkai, jeigu jų yra. Tuojau pat apiberia vertingomis rekomendacijomis, tuo pat metu išklausinėdama apie likusias gyvenimo detales. Jeigu vaikas bando sutrumpinti skambučių trukmę ir apriboti jų dažnumą, susilaukia atsako; „Aš gi tavimi rūpinuosi“.

Trečias vaizdelis

Mamai pastoviai kažkas atsitinka ir dėl to reikia skubiai įsikišti suaugusiam jos vaikui. Gali atsitikti, kas tik norite, pradedant varvančiu čiaupu, baigiant širdies priepuoliu. Jeigu vaikas tučtuojau nesiima priemonių, jis susilaukia arba grėsmingo „Tau negaila mamos?!“ arba gailaus „Kas man daugiau padės, jeigu ne tu?“

Ketvirtas vaizdelis

Mamos dėmesio ir kontrolės objektu tampa jos mylimo vaiko sutuoktinis (sutuoktinė). Aprašinėti tarpusavio santykius šiame trikampyje beprasmiška, už mane tai gali puikiausiai padaryti folkloras. Galima tik pridurti, kad anekdotų ir juokelių apie uošvę yra nepalyginamai daugiau negu istorijų apie anytas. Ir tam yra rimto pagrindo: erzinti pirmąją, kitados besąlygiškai mylėtą vyro moterį – pavojingas reikalas.

Penktas vaizdelis.

Tėčiai. Jei neminėsime nesutarimų dėl krepšinio ar politikos, tai tėčiai dažniausiai dalina patarimus apie tai, kaip reikia dirbti. Lygina vaiko pasisekimus su savo pasiekimais karjeroje bei apskritai gyvenime, pasiektais tuo pačiu laikotarpiu. Bruka detalius planus ir instrukcijas, kaip pasiekti konkretų olimpą, vadovaudamiesi devizu „Aš geriau už tave žinau“.

Tėvai savo arsenale paprastai turi kelias mėgstamas strategijas, susijusias su aukščiau pateiktomis ir daugybe kitų poveikio priemonių. Viso to apogėjumi dažnai tampa iškilminga frazė „Aš gi mama/tėvas!!!“, kuri turėtų padėti tašką bet kokiuose ginčuose.

Ir dar. Bandymai nuraminti tėvus, primenant jiems, kiek jų „vaikučiui“ metų, kaip seniai jis jau gyvena atskirai, vadovaudamasis savo protu, dažniausiai susiduria su tokiomis frazėmis kaip „Tu man visada būsi mano mažas vaikutis!“

Kas gi iš tikrųjų slypi už visų šių pavyzdžių?

Manipuliacijos

Visi aukščiau pateikti išsireiškimai – manipuliacijos. Trumpai priminsiu, kad manipuliacija – tai specifinis būdas pasiekti iš žmogaus norimo rezultato. Ypatumas tas, kad manipuliacijose esama tam tikros tiesos, kurios dėka ji prasiskverbia į smegenis, o likusi jos dalis – melas, kuri, derinyje su tiesa, įstumia smegenis į aklavietę.

Tiesa yra ta, kad artimi žmonės gali rūpintis, nerimauti, teikti pagalbą vieni kitiems. O netiesa ta, kad:

tai vaikų-tėvų santykiai, kurie tame tarpe apibūdina vertikalią organizaciją ir analogišką bendravimo būdą. Vaikų-tėvų santykiai baigėsi tuo momentu, kai vaikas tapo suaugusius bent jau formaliai. Toliau tarpusavio santykiai turi plėtotis pagal schemą „suaugęs su suaugusius“, t.y. kaip lygus su lygiu, kas visiškai nepanaikina pagarbos vyresniems amžiumi;

motina/tėvas, remdamiesi vien tuo pagrindu, kad jie išties yra jūsų mama/tėvas, mėgina pažeidinėti savo suaugusio vaiko asmenines ribas ir brautis į jo asmeninę erdvę. Šito daryti negalima: asmeninė erdvė ir asmeninės ribos atlieka tą pačią funkciją, kaip sienos tarp valstybių. Nėra sienų – nėra valstybės ir nėra pilnavertės brandžios asmenybės. Pažeisti svetimas ribas galima tik turint leidimą ir laikantis paties žmogaus nustatytų taisyklių;

tėvai geriau žino, ko reikia ir kaip teisingiau, kadangi jie vyresni ir turi didesnę gyvenimišką patirtį. Tačiau niekas neturi teisės spręsti, kas geriau tinka, ar ko labiausiai reikia kitam žmogui, jei tik pastarasis oficialiai nepripažintas neveiksniu. Net jeigu suaugęs vaikas klysta, jis turi tam pilną teisę – tai jo gyvenimas;

Paaugęs vaikas verčiamas jaustis amžinu skolininku už tai, kad jį pagimdė, augino ir toliau pagal sąrašą. Tai bene sudėtingiausias punktas. „Skola“ už padovanotą gyvenimą atiduodama pačiu gyvenimu. Vaikų gimdymu, kūrybinga veikla. Dėmesio, rūpesčio ir pagalbos senstantiems tėvams kiekį nustatyti kur kas sudėtingiau. Tai priklauso ir nuo susiklosčiusių santykių, ir nuo daugybės išorinių aplinkybių, ir nuo papročių bei tradicijų. Galima pasakyti tik viena: jeigu tai vis dar vadinama „skola“ – atsiskyrimas dar neįvyko.

Bejėgiškumas. Grįžkime prie savo vaizdelių iš gyvenimo. Nesunku pastebėti, kad trečiasis vaizdelis aprašo situaciją, kai tėvai pats už-ima vaikišką poziciją, duodamas suprasti, kad vaikai užims suaugusio globėjo poziciją jų atžvilgiu. Tačiau šis bejėgiškumas – irgi manipuliacija.

O yra ir kitoks tėvų bejėgiškumas – nuosavo gyvenimo atžvilgiu, taip vadinamas „ištuštėjusio lizdo sindromas“. Vaiko auklėtojo vaidmuo pasibaigė ir į pirmą planą, tik visiškai kitu pavidalu, vėl iškyla moters/vyro, sutuoktinio vaidmuo, įvairūs socialiniai vaidmenys. Anaiptol ne kiekvienas žmogus psichologiškai pasirengęs su tais vaidmenimis susidoroti. Dėl to ir tempia visais įmanomais būdais savo vaiką atgal į lizdą, kad nuslopintų nuosavą nerimą, kurį kelia pasikeitusios realybės nauji uždaviniai ir iššūkiai.

Valdžia ir kontrolė. Tai – atvirkštinis bejėgiškumo variantas. Savo pasikeitusį gyvenimą tėvams kontroliuoti sudėtinga, o vaiko kontrolės mechanizmas per daugybę metų jau susiformavo. Ir faktas, kad jau suaugęs vaikas visokeriopai stengiasi išvengti kontrolės, gali tėvams sukelti netgi azartą.

Kai dėl valdžios negatyvia prasme, kai suaugęs žmogus įsitvirtina gyvenime vaiko sąskaita, tai toks reiškinys yra absoliučiai neigiamas. Žvilgsnis iš viršaus ir atitinkamas kalbos tonas suaugusio žmogaus atžvilgiu yra ne kas kita, kaip tiesioginė agresija. Tokie pasisakymai skamba kaip šeimininko nurodymai tarnui. Manau, kad taikytinas būtent toks palyginimas, o ne santykiai „viršininkas-pavaldinys“. Adekvačių viršininkų santykiai su pavaldiniais vyksta šiek tiek kitoje plokštumoje. O komunikacija iš viršaus žemyn, nepriklausomai nuo žmogaus ketinimų, yra grubus asmeninių ribų pažeidimas ir automatiškai sukelia norą tas ribas apginti, t.y. sukelia atgalinę agresiją. Ji gali pasireikšti pasyviai: žmogus nutyli ar apsimeta, kad sutinka, tačiau viduje kunkuliuoja susierzinimas ir pyktis, kurie paskui dar ilgai rusens ir gadins santykius.

Nepasitikėjimas. Čia norisi paminėti E. Eriksono kocepciją, kurioje, be viso kito, esama tokių sąvokų kaip „bazinis pasitikėjimas pasauliu“, „kompetencija“, „generatyvumas“. Pastaroji susijusi su žmogaus amžiumi nuo 25 iki 60 metų ir reiškia sugebėjimą kurti plačiąja šio žodžio prasme. Tačiau šito mažai, reikia kad tai, kas sukurta taptų indėliu į gyvenimo srautą. Tai tas pats „skolos“ už gyvybę grąžinimas, kadangi jaunesnis žmogus daugiausiai tik ėmė iš pasaulio resursus.

Tai štai, minėti terminai mūsų aptariamoje problemoje gali susiklostyti į tokias kombinacijas:

tėvai jaučia nekompetenciją, nepasitiki savimi vaikų auklėjimo sferoje. Kaip pasekmė – jų „kūrinys“ nepakankamai geras ir prieš pateikiant jį pasauliui, reikia dar kažką pabaigti daryti, pataisyti, dar truputį paauklėti.

jeigu pas tėvus yra problemų su pasitikėjimu pasauliu, tai pasaulis tampa nepakankamai geras jų „kūriniui“. Ir tada pasąmonėje viešpatauja troškimas neišleisti vaiko į siaubingą suaugusio žmogaus gyvenimą;

šių dviejų punktų derinys – tikras sprogstamasis mišinys. Jeigu vaikui pasisekė kažkaip atsiskirti nuo tėvų, tai greičiausiai tai baigiasi visų santykių nutraukimu.

Nerealizuotos ambicijos. Paminėsiu jas viena pastraipa. Apie šią problemą ir taip pakankamai prirašyta. Galima prisiminti kad ir filmą „Juodoji gulbė“, kur vaiką bando įpareigoti nugyventi tą gyvenimą ir realizuoti tai, ko savo laiku nepavyko tėvams. Geruoju tai nesibaigia niekam.

Ir kuo labiau tėvai bando pasitelkę minėtas strategijas dalyvauti suaugusių vaikų gyvenime, kuo aktyviau perša elgesio modelius bei vaidmenis, tuo didesnė įtampa santykiuose, tuo stipresnis vaikų noras padidinti distanciją. Kitaip sakant, gaunamas efektas yra visiškai priešingas tėvų norams. Kai tuo tarpu suaugusių žmonių bendravimas, pagrįstas tarpusavio pagarba, kito žmogaus asmeninės erdvės tausojimu, tik sustiprina abipusius giminiškus jausmus.

Jeigu jūsų santykiuose su tėvais esama kažko, kas buvo išvardinta aukščiau, neskubėkite kišti šio straipsnio tėvams. Už šio veiksmo greičiausiai slypės troškimas juos perauklėti, gauti jei ne idealius, tai pakankamai gerus tėvus. Vadinasi, ir jūsų atsiskyrimas nuo jų anaiptol neužbaigtas.

Dėl to treniruokite neutralumą, tyrinėkite ir mokykitės ginti savo asmeninę erdvę neagresyviais būdais. Ir tada tėvams atsiras galimybė prisijungti prie šio žaidimo su suaugusių žmonių taisyklėmis.

Šaltinis