Meilės priklausomybė – tokia pat priklausomybė kaip ir visos kitos (nuo alkoholio, nuo narkotikų, nuo apsipirkinėjimo ir pan.). Ir jos požymiai tie patys, tik priklausomybės objektas skiriasi – šiuo atveju tai kitas žmogus.
Visos mintys sukasi aplink jį: kaip jam įtikti, patikti, kaip prisivilioti ir išlaikyti? Kuo jis (ji) užsiima, ką veikia šiuo metu, apie ką galvoja?
Santykiai kuriami pagal susiliejimo principą. Čia ne tu ir aš – atskiros asmenybės, o tu ir aš – tai vienas ir tas pats.
Kaip taip susiklosto? Išeina, kad priklausomas žmogus tampa tiek sau nesvarbus, nevertingas, nereikalingas, kad jis visiškai apie save pamiršta.
Reikalas tas, kad tik atsižvelgdamas į kitą jis gali jaustis, kad egzistuoja, kad jam galima būti, kad jis reikalingas ir net svarbus.
Atsispindėdamas kitame žmoguje, jis gali pastebėti savo patrauklumą, įdomumą, grožį, humoro jausmą. Ir pagaliau suprasti, kad su juo viskas gerai, nes kažkas kitas pasirinko būti šalia jo.
Be to, nuo meilės priklausomas žmogus savo laimės šaltinį patalpina ne savo viduje, o išorėje – kitame žmoguje. O savyje jis neranda sugebėjimo pačiam būti atsakingam už savo laimę ir gyvenimą.
Paprastai iki susitikimo su priklausomybės objektu to žmogaus gyvenimas buvo blankus, be prasmės. Pilkos nuobodžios dienos keitė viena kitą.
Ir štai atsirado jis (arba ji). Ir iškart gyvenimas prisipildė spalvų, pojūčių, motyvacijos, emocijų, aistros. Žmogus pradėjo jaustis esąs gyvas ir kito asmens priimamas. Tai tokios svaiginančios emocijos, kad iš tikrųjų galima greitai patekti į jų priklausomybę.
O jeigu staiga geismo objektas pasitraukia ir kito žmogaus daugiau nebėra, lieka baisi tuštuma, giliausia duobė. Priklausomas žmogus pasijunta sugniuždytas.
Galima daryti išvadą, kad iš pradžių žmogaus vienišumo laipsnis, gyvenimo beprasmiškumas, monotonija, nepasitenkinimas savimi, menkavertiškumo jausmas (ypač moterų) buvo tokie dideli, kad priklausomybės nuo meilės atsiradimas buvo tiesiog neišvengiamas.
Žinoma, kad priklausomybės šaknų reikia ieškoti vaikystės patirtyje. Tokia priklausomybė išsivysto, jei ankstyvoje vaikystėje psichika neužbaigė tam tikro savo raidos etapo.
Kad jį užbaigtų dabar, žmogui reikalinga meilė, kuri padėtų galutinai subręsti, įgauti tvirtybės, sustiprinti savivertę, pripildyti savo gyvenimą prasmės ir spalvų. O jeigu įsigilinsime labiau, tai meilė reikalinga, kad žmogus pereitų tą nepereitą etapą, kai vaikas liko emociškai alkanas.
Žinoma, tai galima padaryti pasitelkus psichoterapiją, bet tada tai nebus įnirtingas ieškojimas žmogaus, kuris savimi užpildytų visus asmeninius deficitus ir suteiktų trokštamą laimę, meilę, prasmę, o siekimas lygiaverčių santykių ir šilto, artimo bendravimo.