Daugumoje santykių pasitaiko tylos akimirkų. Tik štai toji tyla turi daugybę įvairių atspalvių.
Santykiuose mes tylime tada, kai norisi pabūti vienam su savimi, įsiklausyti į savo mintis, jausmus, pasirūpinti savo atsipalaidavimu tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Santykiuose mes tylime tada, kai kito buvimas, jo šiltas žvilgsnis ir prisilietimas kalba patys už save ir atstoja tūkstančius žodžių.
Santykiuose mes tylime apie savo troškimus. Tai – dažniausia konfliktų priežastis. Kai vienas žmogus šventai tiki, kad kitas turi ekstrasenso gebėjimų ir gali atspėti mano troškimus, lengvai juos įgyvendindamas.
Santykiuose mes tylime tais atvejais, kai jausmų yra tiek daug, jog esame pasirengę daryti bet ką, užsiimti bet kuo, kad tik niekada nesusidurtume su tais jausmais pokalbyje. Nes jeigu kitas palies šių jausmų temą, viduje susikaupusios emocijos sprogs tarsi bomba ir tada visi susikaupę jausmai kaip sniego lavina palaidos greta esantį žmogų.
Santykiuose mes tylime tada, kai patys nežinome, ką jaučiame. Kai norisi kažką pasakyti, o jausmų atpažinimo įgūdžių nėra. Tada iš įpročio įjungiame režimą „aš esu funkcija“ ir užsiimame įvairiais pašaliniais dalykais, kad užpildytume tą nežinojimo sritį.
Santykiuose mes tylime, kai norime būti matomais, pastebėtais, tačiau ir toliau sėdime savo vidinėje „dėžėje”. Nesiimdami jokių savarankiškų veiksmų, laukiame, kol kas nors tą dėžę atidarys ir meilės kupinomis akimis pažvelgs į tą viduje sėdintį žmogų, kuris taip trokšta būti reikalingas.
Santykiuose mes tylime tada, kai žinome, ko mums labai stipriai reikia, tačiau nepasakome apie tai kitam žmogui. Kai labai norisi tai pasakyti, tačiau egzistuoja galingas nematomas barjeras – baimė būti atstumtam. O praeityje gautoje patirtyje nėra galimybės duoti/imti tai, ko norime, tarsi kažkas nematomas jus stabdytų.
Santykiuose mes tylime tada, kai manome, kad savo tylėjimu baudžiame kitą, nors iš tikrųjų mes tokiu elgesiu atimame patys iš savęs šilumą, atvirumą, galimybę būti su kuo nors artimu. Bausdami save, liekame šaltoje vienatvėje.
Santykiuose mes tylime tada, kai norisi būti savimi, tačiau gėdos kaukė ir praeities patirtis neleidžia mums būti tikrais.
Santykiuose mes tylime, kai pasikalbėti jau nebėra su kuo… o mes ir toliau palaikome tą nebegyvą ryšį.
