Daugybė tėvų ligi šiolei laikosi nuostatos, kad dovaną vaikui galima pirkti tik per gimtadienį, Kalėdas arba tuomet, kai jis jos „nusipelno”. Pirkinys tampa atlyginimu už kokias nors pastangas.

Tėvai nuogąstauja, kad antraip vaikai užaugsią egoistai ir tinginiai, manantys, jog pinigai nukrenta iš dangaus. Psichologai su tokia nuomone nesutinka.

Ką turi padaryti paauglys, kad nusipelnytų ausinuko?

Kokį jo poelgį galima įkainoti šio daikto verte? Sakote – dešimtuku iš fizikos?

O kodėl ne iš muzikos, jei jau kalbama apie ausinuką?..

Pabandykime mintyse šias taisykles perkelti į savo, suaugusiųjų, pasaulį. Ką turi padaryti tėtis, kad galėtų mašinai nupirkti naujas padangas? G

al gauti darbe premiją? O gal sukurti eilėraštį?..

Reikalas tas, kad jūsų vaikas gali būti negabus fizikai.

Tačiau mes, kitaip nei santykiuose su suaugusiais žmonėmis, nesuteikiame jam teisės pasirinkti, kokiu būdu jis turėtų „nusipelnyti” prašomo daikto.

Mes primetame savo sprendimą: „Jei gerai mokysies”. Po tokio verdikto tėvai iš vaiko dažnai išgirsta kaltinimą: „Jūs manęs nemylite!”

Suprantama, kad tėvus erzina nuolatiniai vaikų prašymai: nupirk tą, nupirk aną…

Tačiau nemanykite, kad jie prašinėja iš gobšumo.

Pastebėta, jog kai trejų metukų vakui nesakai tokių žodžių kaip „ne”, „negalima”, „niekada”, mažylis išmoksta prašyti mandagiai: „Nupirk man ką nors nebrangaus…”

Vaikai, prašydami to ar no, nori įsitikinti, ar mes tikrai juos taip mylime, kad galime padaryti bet ką.

Meilė nepakenčia žodžio „negalima”.

Neakcentuokite jo.

Nuvažiuokite kartu į parduotuvę, apžiūrėkite kainas ir leiskite jam priimti sprendimą…

Pagal užsienio spaudą