Frazės, kurių tėvai niekada neturėtų sakyti vaikams

Tėvai gali įvairiais būdais stiprinti savo vaikų pasitikėjimą savimi, deja, ir jį pakirsti. Dažniausiai nevalingai. Daug dalykų, kuriuos tėvai pasako norėdami gero, iš tikrųjų pakenkia ir vaikui, ir jiems patiems, įspėja vokiečių psichologė Anke Precht.

„Palauk, aš tau padėsiu!“ Arba dar blogiau: „Aš padarysiu tai už tave“

Pagalba kartais būna geras dalykas. Deja, per dažnai suteikiama pagalba signalizuoja vaikui, kad jis pats nieko nesugeba, todėl kiti turi daryti už jį.

Geriau būtų sakyti: „Pamėgink. Tu išsiaiškinsi, kaip tai padaryti. Jeigu nepavyks, padėsiu, bet aš žinau, kad tu sugebėsi pats“.

„Tau nereikia bijoti. Visai neskaudės“

Taip vaiką guodžia tėvai, kai reikia apsilankyti pas gydytoją ar pasiskiepyti. Deja, tokie sakiniai paveikia priešingai. Veiksmingi vaikui yra žodžiai „baimė“ ir „skausmas‘. Mat vaikas supranta kalbą ne logiškai, o piešdamas vaizduotėje paveikslus.

Geriau būtų sakyti: „Giliai kvėpuok. Bakstelės truputį ir bus viskas. Ką darysime po to?“

“Suuuper!“

Iš principo didelės pagyros gerai veikia ir mus, ir vaikus. Todėl girkite vaikus, tačiau tik tada, kai jie padaro ką nors vertą pagyrimo. Galima vaiką pagirti, kai jis pirmą kartą pavalgo neapsidrabstęs. Po to reikia atšvęsti tokią jo pergalę. Paskui jį reikia girti už kitą jo pergalę: savarankiškai supjaustytą bulvę, šakute pakabintus makaronus, į virtuvę nuneštus indus.

Jeigu tėvai per daug švaistosi pagyromis, vaikas neišmoksta atskirti, ar jis ką gero , ar negero padarė. Vaikas mokosi lėčiau. Kodėl jis turėtų stengtis, jeigu ir taip viskas yra „suuuuper!“? Tada jis praranda motyvaciją ir orientyrą.

Vėliausiai, kai vaikui teks palikti tėvų namus, jis pastebės, kad jam kai ko trūko ir kad pakirstas jo pasitikėjimas, nes jis neišmoko susidoroti su kritika, ją atlaikyti ir žiūrėti į ją kaip į stimulą vystytis. Neišmokęs tinkamai reaguoti į kritiką, žmogus negali siekti didelių tikslų ir atsitraukia susidūręs su pirmąja kliūtimi. Jis patenka į užburtą ratą.

Geriau būtų girti vaiką tik tada, kai jis padaro kažką tikrai vertingo. Ir reikia jam pasakyti, kad norite, jog jis siektų daugiau: „Žinau, kad tu jau gali toliau nuplaukti. Pabandykime!“

„Povilas daro geriau už tave. Tavo pusseserė Laura gauna dešimtukus. Brolis tavo metų jau sugebėjo tai daryti“

Vaiko lyginimas su kitais giliai pažeidžia jo sielą. Jis užfiksuoja: „Mama ir tėtis labiau už mane myli Povilą, Laurą, brolį. Aš jiems netinku“.

Niekada nelyginkite vaiko su jo broliais ar seserimis. Kiekvienas vaikas yra kitoks, vienas dalykas jam sekasi geriau, kitas – prasčiau. Pastebėkite jo individualius talentus ir vystykite juos.

Kaip geriau pasielgti? Jūsų vaikui sunkiai sekasi mokslas mokykloje? Galbūt jis yra geras sportininkas ir mielai darbuojasi sode. Parodykite jam jo privalumus ir skatinkite daugiau stengtis mokykloje. Kai gaus pažymį, nors kiek geresnį už ankstesniu, pagirkite jį, tačiau nelyginkite su kitais vaikais.

Palyginimu reikėtų atsisakyti ne tik vaiko atžvilgių, bet ir kalbantis su kitais suaugusiais. Jeigu tėvai prie pietų stalo stebisi pusseserės Lauros pasiekimais mokykloje, vaikas tą iškart pastebės. „Ach, o man nepavyksta!“ Tada jis pats ims lyginti save su kitais, pažeisdamas savo pasitikėjimą.

„Jeigu tu pavargęs, galėsi rytoj susitvarkyti savo kambarį“

Jeigu prieš tai buvo liepta susitvarkyti kambarį šiandien, tada tėvai turėtų būti atkaklesni, o ne nurodyti vaikui patogų kelią ir leisti jam atidėti užduotį. Kodėl tas kenkia vaikui? Mat jis supranta: dėl nurodymų galima derėtis. Mama ir tėvas kalba nerimtai.

Kitaip sakant: aš negaliu visiškai pasitikėti tuo, ką jie sako. Vieną kartą privalau susitvarkyti, kitą kartą galiu atidėti, o trečia visai atleidžiamas nuo pareigos. Tai sutrikdo vaiką, ir tas netikrumas įsismelkia į jo sielą. Kai vaikas išmoksta, kad negali pasikliauti, tai kada nors ir nustoja pasitikėti.

Geriau būtų: „Žinau, kad nenori ir jau esi pavargęs, bet kito kelio nėra – imk ir susitvarkyk!“

„Prašau, eik daryti namų darbų!“

Paliepimą įpakuoti į prašymą yra nekorektiška. Tuo tėvai tariamai suteikia vaikui pasirinkimo laisvę , ar jis nori, ar nenori daryti namų darbų.

Nors tėvai mano, kad elgiasi mandagiai, iš tikrųjų tai yra paliepimas, nesuteikiantis jokios alternatyvos. Namų darbai turi būti padaryti, nesvarbu, ar vaikas to nori, ar ne. Čia nepadės jokia apgaulinga pasirinkimo laisvė. Vaikui bus lengviau, jeigu jis žinos, koks yra reikalas. Tada jis mažiau diskutuos ir priešinsis ir vidujai jausis geriau, nors iš pradžių pyks ant tėvų. Tai tėvai turi ištverti!

Geriau būtų: aiškiai pasakyti vaikui, kai jis privalo kažką padaryti. „Apsiauk batus, ir mes eisime“ Arba: „Dar 20 minučių namų darbams, kitaip neliks laiko tavo mėgstamai laidai“.

Ir neformuluokite reikalavimų kaip prašymo, kurį vaikas gali atmesti. Pavyzdžiui: „Gal padėtum man skalbinius sudėti? Prašau“ Jeigu vaikas pasakys „ne“, reikia jo atsisakymą pripažinti.

Šaltinis: Focus.de  



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *