Gailestį mes dažnai įrašome į tą patį sąrašą žmogiškų patirčių kaip empatija, užuojauta, atjauta ir netgi meilė. Jeigu esame geri žmonės, jeigu mokame užjausti, jeigu mylime, leidžiame sau ir gailėti. O jeigu kažko negailime, galime sau atrodyti šaltais, nemylinčiais ir netgi beširdžiais žmonėmis. Ar meilė ir gailestis tikrai sinonimai?

Ką reiškia gailėti

Jeigu atkreipėte dėmesį, kada ko nors gailite, jūsų kūne atsiranda savotiškas silpnumo jausmas. Jis gali būti tik širdies plote, o gali ir visame kūne. Kada jaučiame gailestį, mes savotiškai susitapatiname su kitu žmogumi, matome jo skausmą, sudėtingą situaciją ir mums patiems darosi sunku, baisu, neramu. Neįmanoma iš tikro gailėti kito žmogaus neįsivaizduojant savęs jo vietoje. Vos tik mes įsivaizduojame save situacijoje to, kuris mūsų akimis yra vertas gailesčio, patys netenkame jėgų.

Įsivaizduojame kaip būtų mums (arba prisimename kaip jau yra buvę) matydami žmogų bėdoje ar skausme ir pradedame patys jausti silpnumą ir bejėgiškumą, kurį įvardiname žodžiais “Kaip jam sunku, jis taip norėjo ir stengėsi, bet nieko nepavyko”, “Kaip jai nepasisekė, ji norėtų kažką padaryti, bet yra nepajėgi, vargšelė”, “Vargšai tie žmonės, su jais taip negerai elgiasi”. Gailestis kyla tik tada, kada kitą žmogų matome kaip aplinkybių ar savo paties charakterio auką, nepajėgų ir silpną. Niekas negaili stiprių, susitvarkančių su gyvenimu žmonių net jeigu šie turi problemų. O kadangi viskas, ką jaučiame kitiems, atspindi mūsų santykį su savimi pačiais, tik žmogus, kuris pats jaučiasi bejėgiu, yra linkęs gailėti kitų.

Iš gailesčio – tik žala

Atrodo, kad gailestis reiškia gerą, mylinčią širdį. Bėda tame, kad gailestis neįkvepia tokių veiksmų, kurie iš tikro būtų naudingi bėdoje esančiam žmogui. Yra moterų, kurios gaili savo alkoholikų vyrų ir atiduoda jiems pusę, jei ne visą, savo atlyginimą, kad šie galėtų toliau gerti. Yra tėvų, kurie gaili savo nepajėgių vaikų ir viską daro už juos taip toliau sudarydami jiems sąlygas būti nepajėgiais. Yra žmonių, kurie iš gailesčio veda, išteka, gimdo vaikus (nes mama taip laukia anūkų, nes gaila saves senatvėje vienišos ir nereikalingos), gyvena taip, kaip nenori gyventi ir daro tai, ko nenori daryti.

Gailestis dar nei vieno neįkvėpė ir nepadarė geresniu žmogumi. Jeigu įkvėpė ir padarė, tai buvo atjauta, palaikymas, padrąsinimas, priėmimas, supratimas, bet ne gailestis. Viskas, ką daro gailestis, tai šokinėja aplink kito žmogaus, ar mūsų pačių, silpnybes ir kartoja, kad esame bejėgiai ką nors pakeisti.

Gailestis ir manipuliacijos

Gailesčiu lengva manipuliuoti. Tokia manipuliacija naudojama tiek asmeniniuose santykiuose, tiek plačiuoju mąstu, pavyzdžiui skatinant žmones aukoti į labdaros fondus, kurie galbūt tikrai rūpinasi žmonėmis bėdoje, o galbūt viso labo renka pinigus. Gailestis padaro mus silpnais. Jausdamiesi silpni, lengviau paklūstame ir darome, ko nori kiti. Jeigu tai padarę dar esame pagiriami kokie mes šaunuoliai, kokie rūpestingi ir mylintys – viskas, prarijome su visu kabliuku. Sveikam žmogui yra natūralu būti empatišku ir gebėti bent trumpam ir bent šiek tiek įsivaizduoti save kito vietoje.

Empatija įgalina mus mylėti kitus žmones, jausti su jais ryšį, bendrumą. Pas dalį žmonių toks gebėjimas yra išvystytas stipriau ir jie labiau įsijaučia, jautriau reaguoja į aplinkinius žmones. Jei esame vieni iš jų, mes bijome, kad ir su mumis gali nutikti taip, kaip su esančiais nelaimėje; jaučiamės atsakingi už kitų žmonių bėdas; susigėstame kada girdime kokie mes netikę, jeigu nekreipiame dėmesio į kito žmogaus sunkumus. Sumaišę tai su meile ir empatija pradedame jausti gailestį.

· Nepajėgus mylėti žmogus lipa visiems per galvas ir jam nusispjaut kaip dėl to jaučiasi kitas. Jis tikrai nieko negaili, bet ir nemyli.

· Mylintis žmogus pasistengia nepakenkti. Jis negaili, bet žiūrėdamas savo interesų atsižvelgia ir į kitus žmones. Padeda jeigu gali, bet ne savo paties sąskaita.

· Tas, kuris gaili, gyvena ne savo gyvenimą, kad tik aplinkiniams būtų geriau, gelbėja aukodamas save ir bando pastatyti kitų laimę savo sąskaitą.

Baimė gailestyje

Gailėdami kito, mes matome save jo vietoje ir įsivaizduojame kaip mums būtų blogai. Kuo daugiau baimių patys turime, tuo labiau skęstame gailestyje. Atsisakome savo norų, pataikaujame, paklūstame, derinamės ir visaip bandome “išsilankstyti” taip, kad kitam neskaudėtų. O skauda ne tiek kitam žmogui (nors jam ar jai gali iš tikro skaudėti), skauda mums patiems ir bijome mes ne kito žmogaus diskomforto, o savo pačių – tikro ar įsivaizduojamo.

Kuo žmogus geriau tvarkosi su gyvenimu, kuo mažiau bijo ir kuo yra labiau pasiruošęs susitikti akis į akį su nepatogumais, tuo mažiau jis bando išvengti kitų žmonių skausmų ir nepatogumų. Kuo mažiau mes gailime savęs, tuo mažiau gailime kitų. Kuo geriau patys susitvarkome su gyvenimo situacijomis, tuo geriau matome, kad ne aplinkybės padaro žmogų nepajėgiu, bet pačio žmogaus vidinės nuostatos ir elementarus nenoras kažką keisti.

Gėda ir kaltė gailestyje

Gėda ir kaltė yra būdai sumanipuliuoti mūsų meile taip, kad darytumėme tai, ko nori kiti ir būtumėme tikri, kad tą darom vedami gražių paskatų. Tam, kad žmogus kažką darytų savo noru, jam iš to turi būti kažkas naudingo. Niekas iš mūsų nedarome nieko, kas nėra mums naudinga ir tą svarbu suprasti. Kitaip liuliuosime save romantiškomis istorijomis apie besąlyginę meilę ir nematysime kaip kiti žmonės tuo naudojasi. Nauda nebūtinai yra konkreti ir aiški kaip pinigai ar paslauga atgal. Jei kažką padarę jaučiamės mažiau kalti, tai jau yra nauda mums. Taip pat mums nauda yra tada, jeigu ką nors padarę jaučiamės geresniais žmonėmis.

Klasikinė situacija: mama skambina savo suaugusiai dukrai kelis kartus per dieną – gauti dėmesio, pasiskųsti. Dukrai tai nusibosta, ji pasako, kad neturi kada kalbėti ir padeda ragelį. Po kurio laiko mama skambina vėl, bet šį kartą slegiančiu balso tonu pasakoja, kaip jai sustreikavo širdis, kaip galvojo, kad jau viskas baigta, kaip buvo baisu ir nežino ar šią naktį galės užmigti. Dukra pasijunta kalta, kad mama galėjo numirti viena ir apleista, jai pasidaro gėda, kad prieš tai taip kategoriškai nutraukė pokalbius ir gaila mamos, kad jai taip blogai bei savęs, kad vieną dieną liks be mamos. Meile šiame scenarijuje net nekvepia. Dukros gebėjimas mylėti buvo tik vartai, per kuriuos buvo galima prieiti ir sujaukti jai galvą manipuliacijomis.

Kokie žmonės iš tikro naudingi – tie, kurie gaili, ar tie, kurie padeda augti?

Kada tvarkiausi su savo polinkiu gailėti kitų, dėl ko jaučiausi nepajėgi daryti dalies dalykų, kuriuos norėjau daryti, (pvz. atvirai pasakyti tai, ką noriu pasakyti) radau savyje sėdintį įsitikinimą, kad aš savo laiku troškau žmonių, kurie manęs pagailėtų. Tai, ko reikėjo man, norėjau duoti kitiems ir patekau į savo pačios pinkles. Kada padariau nuoširdžią peržiūrą, atradau, kad labiausiai man padėjo tie žmonės, kurie manęs ne gailėjo, bet padėjo man augti ir atrasti savo pačios stiprybę. Net Šarūnas manęs niekada negailėjo. Užjautė, palaikė, bet gailesčio tame nebuvo. O tie, kurie manęs gailėjo, nedavė man visiškai nieko.

Žmogus, kuris gaili, mato mus per savo paties skausmus ir baimes, kurių nesusitvarkė savyje, taigi mato jis ne mus, o save. O kadangi savo dalies nesusitvarkė ir jaučiasi aplinkybių auka, to savo gailėjimu moko ir mus. Žmogus, kuris palaiko, bet neturi nei lašo gailesčio, mato mumyse ne auką, bet potencialą. Jie gali būti naudingais ne tuo, kad glosto mums galvą kokie mes vargšai, bet tuo, kad kelia iššūkius, veda anapus mūsų komforto zonos ir padeda patiems užsiauginti sparnus. Taip myli stipri širdis – ne per gailestį, bet per pagalbą mums patiems tapti stipresniais. Žinoma, tokia meilė ne visiems, todėl gailintys ir glostantys galvą šnabždėdami “vargšelė” dar ilgai liks populiarūs.

Kaip liautis gailėti?

Pirmas žingsnis yra kuo geriau pažinti, kas tai yra gailestis ir pradėti jį atpažinti savyje. Pradėti pastebėti kaip mes jaučiamės kada gailime – stipresni, labiau motyvuoti, įkvėpti ar silpnesni, susigūžę ir prievartaujantys save daryti tai, ko nenorime? Kiekvienas gyvas organizmas instinktyviai žino, kad reikia vengti to, kas daro mus silpnais ir siekti to, kas daro stipresniais.

Pabandykite pagailėti savęs ilgesnį laiką ir pamatysite, kad grimstate į tam tikrą emocinį liūną – gailestis traukia dar didesnį gailestį, pradedate netekti jėgų, šventai patikite savo nelaiminga istorija ir bejėgiškumu ką nors pakeisti, o gyvenimas nusidažo labai niūriomis spalvomis. Jeigu gailestis sau turi tokį efektą, vargiai gailestis kitam yra kuo nors geriau.

Antras žingsnis yra liautis gailėti savęs. Savęs gydymui ir emocinei terapijai yra skirta atjauta, palaikymas, padrąsinimas, įkvėpimas, bet ne gailestis.

Trečias žingsnis yra apsitvarkyti savo baimes ir bejėgiškumo jausmą. Kada patys jausime, kad esame pajėgūs, išmoksime žengti drąsius žingsnius ir susitvarkyti su savo sunkumais, tą patį matysime žiūrėdami ir į kitus žmones – ne aukas, o potencialus ir galimybes.

Ketvirtas žingsnis yra sumažinti kaltės ir gėdos jausmus. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo ir tik už savo gyvenimą ir ta atsakomybė yra absoliuti. Tai reiškia, kad joks kitas žmogus neneša nei 1% atsakomybės už kitų žmonių gyvenimus, pasirinkimus, sprendimus ir viso to pasekmes. Kol galvosime, kad esame atsakingi už kažkieno kito nelaimes, tol jausimės kalti, nors nieko nepadarėme. Net jei mama paseno ir jai sunku vaikščioti, o dar ir širdies ligos nes mėgo valgyti riebiai visą gyvenimą, mes nesam niekaip už tai atsakingi.

Nėra ko jaustis nei kaltais nei gailėti mamos už tai, kas yra arba jos pačios pasirinkta nesveika dieta arba gyvenimo dėsniai – sensta ir miršta visi. Ne tik gailestis motyvuoja daryti gerus darbus – tam puikiai užtenka meilės, atjautos, sveiko rūpestingumo.

Žinojimas, kad kažkam mūsų tegul ir nuoširdžiai gaila neprisideda nei prie geresnės savijautos nei prie aukštesnio savęs vertinimo. Tuo tarpu tie, kas linkę gailėti, visada bus lengvai prieinami manipuliatoriams, kurie mielai patampys už gailesčio virvutės, kad gautų savo. Stipri širdis negaili. Ji myli, palaiko, globoja, bet nustato ribas, kelia iššūkius, nesitaiksto su tinginyste ir nenorėjimu. Meilė mums padeda tapti geresnėmis ir stipresnėmis saves versijomis, kuomet gailestis murkdo į vis didesnį bejėgiškumo liūną.