Sakoma, kad meilės per daug nebūna. O ką, jeigu partneris taip stipriai apgaubė jus savo globa, dėmesiu ir rūpinimusi, kad jūs jau paprasčiausiai dūstate? Žmogus, kuris demonstruoja perdėtą globą ir rūpinimąsi, daro tai ne iš meilės pertekliaus, o dėl to, kad jaučia jos deficitą. Štai dėl ko vyksta tokie dalykai.
Mums išties kartais atrodo, kad per daug meilės nebūna. Kad meilė ir rūpinimasis reikalingi kiekvienam. O paskui nuoširdžiai stebimės, kai kažkas nenori priimti mūsų rūpinimosi. Kaip gi taip? Aš jam iš visos širdies, o jis/ji… Aš išgydysiu jį/ją savo meile, viską dėl šio žmogaus padarysiu, kad tik jis būtų laimingas, prisiimsiu sau visas šio žmogaus problemas, aš jį mylėsiu ir nieko nelauksiu mainais…
Kaip gi gyvenasi greta žmogaus, kuris nutarė savo gyvenimą pašvęsti kitam, kuris apsupo savo rūpinimusi ir meile, būtent apsupo, kaip kare, kai žmogus paimamas į nelaisvę. Į tokią nelaisvę, kad belaisvis giliau oro įkvėpti nebegali.
Oi, o ko tu toks liūdnas, tau kažkas atsitiko? Aš tau padėsiu, pati viską padarysiu. Tu pavalgei? O kaip šiąnakt miegojai? Tu ilgai neatsakei į mano skambutį. Nesušalai? Aš tau neįdomi? Sakyk, ką turėčiau padaryti, kad tau su manimi būtų įdomiau? Tu nesi tikras, ką jauti, aš palauksiu. Aš neisiu gultis, kol negrįši namo. Aš visą laiką dėl tavęs nerimauju. Aš noriu tau padėti. Aš negaliu valgyti, žinodama, kad tu dar nepavalgei. Aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu, o tu mane myli?..
Ir taip – be sustojimo, visas 24 valandas per parą…
Klausimai patys savaime lyg ir byloja apie meilę, rūpinimąsi, tik nuo tokios jų gausos norisi ne šiaip sprukti, o sprukti kuo greičiau ir kuo toliau. O juk klausimus lydi dar ir atitinkami veiksmai. Nuo viso to norisi susigūžti į kamuoliuką, apsimetus, jog viskas gerai, viskas patinka. Jeigu tėvai išmokė būti geru ir paklusniu. Kitas variantas – agresija, ginant savo teisę gyventi.
Susigūžęs į kamuoliuką žmogus anksčiau ar vėliau pradeda pamiršti, kad yra džiaugsmas, jis pamiršta, ką reiškia jausti save gyvu žmogumi ir ko nors iš širdies norėti. O dar jis pradeda sirgti. Aplinkiniai žvelgia ir negali suprasti – lyg ir ideali šeima, o žmogus serga, jam labai bloga ir liūdna.
Kai žmogus pabėga nuo tokios meilės, aplinkiniai vėlgi nesupranta – ko jai/jam trūko, juk viskas buvo daroma vardan jo/jos.
Deja, ne viskas. Tu viską lyg ir turi, tačiau iš tavęs pastoviai laukiama atsakomųjų veiksmų. Tu turi būti ištisą parą dėkingas, susižavėjęs, juk dėl tavęs tiek daug daroma. O tu… O tu taikaisi pabėgti, pasprukti, neatsigręždamas. Arba gali įniršti, kad tave pagaliau išgirstų ir paliktų ramybėje, o paskui, galbūt ne iš karto, bet neišvengiamai išeisi.
Žmogus, kuris trykšte trykšta hipergloba ir hipermeile iš tikrųjų daro tai ne dėl meilės pertekliaus, o dėl jos trūkumo. Jis trokšta meilės ir rūpestingumo visų pirma pačiam sau. Tik šito nesuvokia.
Ir kai žmogus duoda viską, kas tik įmanoma ir neįmanoma, pats jau netekęs jėgų – jis laukia, jog jį pagaliau įvertins, galų gale pamils, kad jis galiausiai taps nepakeičiamu tam, kuriam išeikvota tiek jėgų. Ir tada bus pasirūpinta juo pačiu. Tik užuot padėkojęs, pavargęs nuo smaugiančios „meilės” partneris paprasčiausiai pabėga. Be to, ne pas ką nors kitą, o tiesiog pabėga. Kuo toliau nuo prievartos, psichologinio smurto, nors ir pagrįsto, kaip gali pasirodyti iš šalies, pačiais kilniausiais sumetimais, lyg ir didele meile… Meile, kuri iš tikrųjų yra visai ne meilė, o banali priklausomybė nuo meilės.
Juk kai žmogui nuolat kažką bruka per prievartą, neklausdami jo nuomonės, kai jam nė žingsnio neleidžia savarankiškai žengti – čia jau ne meilė. Tai – prievarta, smurtas. Nes meilė – tai džiaugsmas, ji žmogaus nesmaugia, ji – ne spąstai, o atvirkščiai, padeda išskleisti sparnus, pakilti nuo žemės ir mėgautis skrydžiu.
Jei atpažinote save smurtautojo ir prievartautojo vaidmenyje, neverta panikuoti. Tai viso labo proga pažvelgti į save ir savo gyvenimą iš šalies. Ir pradėti keistis.
