Gana dažnas mūsų visuomenėje reiškinys, kai moteris yra infantili motina savo vaikui. Bendravimas su tokia motina yra nepaprastai toksiškas. 

Ką tai reiškia?

Ji nėra susiformavusi savo asmenybės, įgūdžių, kritiško mąstymo ar savisaugos instinkto. Ji negali pakęsti vienatvės, nesugeba būti viena, nejaučia pasitikėjimo savimi, privedė save iki rimtų emocinių deficitų, nėra susikūrusi adekvataus asmeninio gyvenimo ir kenčia nuo seksualinio nepasitenkinimo.

Ji nėra nusibrėžusi ribų, sąveikaujant su pasauliu ir savo šeima. Ji neturi normalios profesijos. Ji dar nerado savo vietos gyvenime, bet jau turi vaiką. Ji nėra iki galo atsidalijusi nuo tėvų ir neatsistojo ant savo kojų. Ji nežino, kaip pasirūpinti savimi ar tinkamai fokusuoti dėmesį.

Kitaip tariant, tai moteris, kuri dar nežino, kaip gyventi, kuri yra neprisitaikiusi ir nepatyrusi. Ji taip pat dažnai yra finansiškai priklausoma nuo savo tėvų ar vyro.

Daugelis šių moterų net nesupranta, kad pirmiausia joms reikia susidoroti su savo traumomis ir patirtimi, įgyti vientisumą ir suaugusio žmogaus sąmonę, o jau tada galvoti apie vaikus. Nesupranta, kad vaikams reikia ruoštis.

Todėl ji suverčia visas savo baimes, kompleksus, nepilnavertiškumą ir klaidas vaikui.

Kaip tai pasireiškia?

Ji žaidžia su vaiku draugę

Prisitaiko prie jo ir mėgdžioja jo amžių. Vengia atsakomybės, nemoko jo, nesaugo, tiesiog žaidžia su vaiku kaip su lėle ir apmiršta, kai ateina laikas spręsti rimtus sveikatos, mitybos ir aprūpinimo klausimus. Tai ne lygiavertis bendravimas; tai dviejų vaikų elgesys.

Ji kaltina ir priekaištauja vaikui dėl savo intymių santykių

Ji verčia vaiką sustingti – neaugti, negyventi, nesivystyti, o „leiskite man, mamai, pagyventi“. Kitaip tariant, vaikas tampa kontracepcijos ir „laisvės“ nuo nepageidaujamo nėštumo priemone. Ji prisisiurbia prie vaiko ir talpina jame visą savo negatyvą.

Ji atstumia vaiką, žaisdama šaltą motiną

Naudoja šuns švilpuko principą „ateik pas mane – eik iš čia“. Vaikas tokiai motinai – vergas, jos asmeninis tarnas, jos žinioje esantis turtas. Ji nemato jokio vaiko individualumo ar poreikių. Vaiko jausmai, nuomonės ir valia jai nesvarbūs; ji juos negailestingai gniuždo arba tiesiog ignoruoja.

Vaiką ji mato kaip savotišką maistą, išteklių, investiciją į senatvę

Nuo vaikystės ji vaikus įtikti ir nusileisti kiekvienai svetimai senutei, pakęsti jų „bendravimą“, tarsi „močiutei to labai reikia, o tu esi niekas“. Ji iš pašaknų slopina vaiko simpatijas, komfortą, lygybę, teises ir troškimus. Juk jai, mamai, viso to nereikia; ji – svarbesnė. Ji nemato vaiko kaipo tokio, jo amžiaus, jo gebėjimų (neatitinkančių amžiaus), jo dar nesusiformavusios psichikos ir nevertina jo laiko.

Ji užkrauna ant vaiko pečių visus namiškius

Jo brolius ir seseris, senelius, savo vyrą ir visą „šeimą“, kad vaikas atlaisvintų ją nuo šeimos rutinos ir suteiktų jai laisvę gyventi savo gyvenimą.

Ji slepiasi už vaiko

Ieško jame gynėjo, gali be jokių sentimentų jį išduoti ar pastatyti į kokią nors nemalonią padėtį. Vaikas turi ją ginti, jos gailėti, o paskui dar ir lieka kaltas. O mama – nusipelniusi, gerbiama, „šviesi ir šventa moteris“. Vaikas jai – mažas, kvailas, grubus ir nieko neišmanantis.

Agresija

Ji gali pasiekti tiesiog gyvuliškos, nekontroliuojamos agresijos ribą. Kartais tokia motina gali būti netgi fiziškai pavojinga vaikui, neapsiribodama vien psichologiniu ir moraliniu smurtu.

Klasikinė parentifikacija

Vaikas priverčiamas ją tarsi „įsidukrinti” ir globoti. Už savo vaikystę vaikas privalo „atidirbti” ir visą save pašvęsti mamai, atsisakydamas savo paties gyvenimo ir ateities. Tai demencijos ir su amžiumi susijusios psichopatijos požymis.

Bendravimas su tokia motina yra nepaprastai toksiškas. Jis dezorientuoja, stabdo vystymąsi, gniuždo, glumina ir sulaužo visą gyvenimą. Tokia motina kišasi ten, kur neturėtų kištis normali mama, nepaleidžia, visur kišasi ir manipuliuoja, griauna visas asmeninės erdvės ribas, ištrina vaiko asmenybę, smaugia savimi ir teršia psichiką bei sielą savo toksinais.

Įveikti savo infantilumą – tai išimtinai jos atsakomybė. Ne vaikas kaltas, kad jis tokia tapo ir šitaip elgiasi.

Kraštutiniais atvejais reikia atsiriboti nuo tokios motinos ir nutraukti su ja kontaktus, ugdyti savo neišsivysčiusias jos „dėka” asmenybės dalis, iškuopti visus griuvėsius savo širdyje, ieškoti įgūdžių ir žinių apie gyvenimą iš kitų šaltinių ir pačiam tapti suaugusiu.

.