Dauguma šeimoje iš vyro reikalaujamų dalykų iš tikrųjų turi būti adresuojami tėvui. Ir suaugusi, brandi moteris visiškai pajėgi be viso to išsiversti. Tačiau suaugusių, brandžių moterų mūsų visuomenėje dabar labai mažai, kadangi buvo panaikintas moteriškos iniciacijos tradicija.

Jeigu vyras pernelyg apkraunamas papildomomis funkcijomis, o taip dažniausiai ir nutinka, jis galiausiai praranda bet kokį susidomėjimą žmona, kadangi pati gamta priešinasi incestui. O savo kelią praradęs vyras savo ruožtu tampa visiškai neįdomus ir nepatrauklus moterims. Įdomiu jis gali tapti nebent tik kaip viso to „papildomo” šaltinis.

Jeigu vyras sėkmingai susidoroja su „tėtuko” funkcijomis, moteris į jį žvelgti gali tik savanaudiškai, kaip į objektą, kuris tiekia jai jeigu ne pinigus ir socialinę apsaugą, tai bent jau „tėviškorūpinimosi”, kurio jai taip trūksta, surogatą. Susiformuoja tarpusavio priklausomybe pagrįsti santykiai, kai partneris tampa lagaminu be rankenos – ir nešti nepatogu, ir išmesti gaila.

Kadangi suaugusių, brandžių vyrų mūsų visuomenėje irgi praktiškai neliko, dėl tos pačios vyriškos iniciacijos tradicijos sunaikinimo, gaunasi, kad vyras-vaikas pradeda vaidinti tėčio vaidmenį žmonai-vaikui. Labai sunkūs, sudėtingi, kankinantys santykiai.

Dauguma iš žmonos reikalaujamų dalykų iš tikrųjų turi būti adresuojami mamai. Ir suaugęs, brandus vyras visiškai pajėgus be viso to išsiversti. Ir jeigu moteris apkraunama motinos funkcijomis, ji praranda sugebėjimą šviesti ir galiausiai nustoja domėtis vyru.

Bet jeigu ji gerai atlieka mamytės vaidmenį, gali įklimpti į tarpusavio priklausomybę. Kadangi dėl jau minėtų priežasčių suaugusių moterų mūsų kultūroje praktiškai nebeliko, gaunasi, kad moteris-vaikas pradeda vaidinti mamos vaidmenį savo vyrui-vaikui.

Įprasta šiuolaikinė pora, mėgindama susivienyti, elgiasi kaip peraugę vaikai, tempiantys paskui save didžiulius neišsipildžiusių vaikiškų svajonių maišus. Ir pačiu pirmuoju patogiu momentu jie vožia tuo savo maišu savo partneriui.

Tokia sąjunga tuo labiau kankinanti, kuo daugiau lūkesčių vienas kito atžvilgiu pora ištraukia iš savo maišų. Kaltės ir nuoskaudos jausmai garantuoti. Kadangi nė vienas iš tų lūkesčių realiai neįgyvendinamas. Pavargę nuo vienas kito kankinimo, partneriai gali išsiskirti ir eiti ieškoti sekančių pretendentų, tempdami paskui save per visą gyvenimą savo sunkiai pakeliamus maišus.

Išmintingose kultūrose, kad būtų išvengta tokių procesų, būdavo atliekami vyriškos ir moteriškos iniciacijos ritualai, kai kandidatui į suaugusį gyvenimą padėdavo susitaikyti su faktu, kad visko, ko negavo vaikystėje, jis jau nebegaus. Tai, žinoma, liūdna, bet ne katastrofa, kadangi pilnavertis suaugęs gyvenimas gali pasiūlyti daug ką naujo ir gero.

O tokiose nusicivilizavusiose kultūrose kaip mūsiškė, vyriškos ar moteriškos iniciacijos procesas užsitęsia kartais visam gyvenimui, kas sukelia begalę psichosomatinių problemų. Procesas galiausiai taip ir lieka neužbaigtas. Daugybės senukų veiduose mes galime pamatyti sustingusią nuskriausto vaikučio grimasą. Grafoje „Mirties priežastis” devyniasdešimčiai procentų nusicivilizavusių planetos gyventojų galima drąsiai rašyti: „nesugebėjo išgyventi suaugimo ir subrendimo traumos”.

Ir juokinga, ir liūdna. Pusiau mirusios viltys, pusgyviai lūkesčiai suėda begalę energijos ir gyvybinės jėgos. Tokia tendencija nieko nedžiugina. Ir dėl to vis labiau populiarėja paaugliški, nebrandūs santykiai – draugystė, pagrįsta seksu.

Norėjau parašyti ką nors gero apie tokius santykius, tačiau taip ir neradau, ką būtent galima būtų parašyti. Visi jų pliusai abejotini. O šių santykių minusas – abu partneriai savęs nerealizuoja.

Kad vyras pamatytų savo kelią, moteris turi atskleisti jam savo širdį, imtų jam šviesti kaip švyturys. Kad moteris pajaustų, kad galima paskui šitą vyrą sekti, vyras irgi turi atverti jai savo širdį. O seksualinių draugelių santykiai nenumato tokios galimybės, kadangi vystymuisi ir tobulėjimui būtina energija bukai nuleidžiama į neva saugaus sekso unitazą.

Ir visgi gamtoje egzistuoja natūralus procesas, išgydantis vaikiškas žaizdas. Tereikia sąmoningai pažvelgti į akis savo nusivylimams. Kiekvienas nusivylimo momentas iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip mūsų priėmimo, augimo ir brendimo momentas.

Sunkumas slypi tame, kad karingo ir agresyvaus hedonizmo kultūroje, kurioje dabar gyvename, nepriimta išgyventi nusivylimo skausmo. Bet kokio mėginančio suaugti ir subręsti žmogaus paslaugoms sukurta ištisa dvasinio nuskausminimo industrija. Kam naudingas iniciacijos tradicijos sunaikinimas? Alkoholio ir tabako gamintojams, medikams, farmacininkams, kitiems veikėjams, kurie atkakliai ieško būdo nugalėti brendimo ir suaugimo „traumą”.

.