Mano aplinkoje labai daug moterų, kurios jaučiasi nelaimingos santykiuose. Kiekviena jų turi tam savų priežasčių. Anksčiau man buvo nuoširdžiai gaila jų, juk vargšelės kenčia, kad vyras nedirba ar kad jis šykštuolis, ar kad smurtauja, būna neištikimas… Visko pasitaiko.
Vėliau susidomėjau šeimos psichologija ir nuo to laiko nebestoju nei į moterų, nei į vyrų poziciją, tai padėjo man tapti tiesiog stebėtoja. Čia ir prasidėjo mano asmeninė praktika su klientais.
Ir kaip nustebau, kai visiškai pasitvirtino mano mokytojų žodžiai apie tai, jog mes patys/pačios renkamės kaip gyventi ir nieko nekeičiame tik dėl to, kad patys/pačios to nenorime.
Pasidarė taip įdomu, kad ėmiau žymiai atidžiau stebėti savo artimas drauges ir jų santykius. Mačiau, kaip joms sunku, jos pačios pasakojo, ką pergyvena ir skundėsi vyrais ir pačiais santykiais.
Kai geriausia draugė tiesiog skendo smurtiniuose santykiuose, kuriuos sudėtinga netgi santykiais pavadinti, visada ją išklausydavau ir pasiūlydavau pagalbą. Ir buvau labai nusivylusi, kai jis vis iš naujo, ir iš naujo atsisakydavo, o jei tiksliau – kai ji vėl sugrįždavo į tuos santykius.
Ji buvo išsekusi, netekusi jėgų, išgręžta kaip skuduras, bet vis tiek sugrįždavo atgal. To, kas ją ten traukė, buvo visa nedaug. Ir ji pati pasirinkdavo, pati tai nuspręsdavo. Kai kankinosi, kai neišeidavo, kai atleisdavo ir, juo labiau, kai sugrįždavo.
Ji sakydavo, kad visa tai supranta, o kodėl neišeina – pati nežinojo. Tiesiog traukė ją ten, tiesiog nesigaudavo išeiti. Bet visa tai reiškia tik viena – ji paprasčiausiai nenori išeiti.
Nei vaikai, nei santuokos liudijimas, nei pinigai, niekas negali išsaugoti santykių ar juos iš naujo suklijuoti. Jeigu žmogus turi noro, jis daro viską, kad gautų, ko nori. Jis prašo pagalbos, priima ją, iš visų jėgų ieško galimybių pasiekti norimą rezultatą.
Aš gerbiu kiekvieną moterį ir jų pasirinkimą. Esu visada pasirengusi pasiūlyti savo pagalbą ir galiu realiai padėti, bet jeigu ji to nenori – tada aš bejėgė. Juk tai ne šiaip jos pasirinkimas ir sprendimas, tai – jos gyvenimas. Vadinasi, jai taip patinka.
Pažįstu moterų, išėjusių netgi nuo aršiausių smurtautojų. Jos šito norėjo ir nežiūrint į agresiją ir grasinimus – jos tai padarė, kadangi toliau taip gyventi jos nenorėjo.
Dėl to, jei jūsų gyvenime yra artimų žmonių, kurie gyvena nelaimingai, bet nieko nekeičia ir nenori jūsų pagalbos, jums belieka su tuo susitaikyti. Nesmerkti, neniekinti, neįsižeisti, o tiesiog priimti to žmogaus poziciją. Nes kiekvienas renkasi pats. Sąmoningai. Ir jeigu neišeina, reiškia, nenori, reiškia, jam taip patinka.
