Santykių pradžioje mums atrodo, kad meilė gali įveikti bet kokias kliūtis. Mes ištveriame, stengiamės išlyginti šiurkštumus, išmokstame atleisti, užmerkiame akis į partnerio trūkumus. Tikime, kad jausmai yra pagrindinė jėga, kuri laiko du žmones kartu, ir jei tikrai meilė yra, viskas susitvarkys.
Tačiau laikui bėgant tampa aišku: vien emocijų nepakanka. Meilė gali įkvėpti, bet ne visada ji gali ištaisyti situaciją, jei nėra pagarbos, bendrų tikslų ir abipusio noro puoselėti santykius. Ateina momentas, kai kantrybė išsenka, o bandymai išsaugoti sąjungą virsta skausmingu kabinimusi į tai, kas nebeveikia.
Suprasti šį momentą labai sunku. Kartais širdyje vis dar tvyro šiluma, bet ji nebeteikia džiaugsmo – tik skausmą ir nuovargį. Štai keli požymiai, kad meilė nustojo būti gelbstinčia jėga, o kantrybė išseko.
Jūs nebejaučiate pagarbos.
Pagarba yra bet kokių santykių pagrindas. Ji svarbiau už romantiką ir stiprias emocijas. Be jos meilė pamažu nyksta. Jei partneris nuolat nuvertina jūsų jausmus, kritikuoja, sako šiurkščius žodžius ar net niekina jus, santykiai tampa nelygūs. Pradedate jausti, kad jūsų ribos yra pažeidžiamos, o jūsų vertė abejojama. Ir net jei jis sako, kad jus myli, šie žodžiai jūsų nebešildo, nes už jų nėra nuoširdžios pagarbos.
Meilė virto skausmu.
Tikri jausmai suteikia stiprybės ir palaikymo, padeda įveikti sunkumus ir gyvenimą daro šviesesnį. Tačiau jei santykiai tapo nuolatinio streso, nerimo ir ašarų šaltiniu, meilė daugiau neįkvepia. Dažniau jaučiatės pavargę ir nusivylę nei apimti džiaugsmo. Net retos geros akimirkos negali užgožti susikaupusio skausmo. Suprantate, kad nebenorite grįžti į šį užburtą ratą, bet vis tiek tikitės, kad kažkas pasikeis.
Jums atsibodo kovoti vienam.
Santykių negalima kurti vieno žmogaus pastangomis. Jei nuolat siūlote sprendimus, užglaistote konfliktus, bandote užmegzti kontaktą, o jūsų partneris nieko nedaro, kad jus pasitiktų pusiaukelėje, tai veda prie perdegimo. Pamažu viduje atsiranda jausmas, kad nesate vertinamas, o jūsų pastangos laikomos savaime suprantamomis. Tam tikru momentu tampa aišku: jūs bėgate maratoną vienas, ir tai nebėra meilė, o nesibaigianti kova dėl kito žmogaus dėmesio.
Pokalbiai nebeveikia.
Sveikuose santykiuose dialogas yra pagrindinis būdas spręsti problemas. Tačiau jei nuolat diskutuojate apie tą patį ir nėra rezultato, pokalbiai virsta tuščiažodžiavimu. Jūs jau iš anksto žinote, ką jis pasakys, ir suprantate: jokių pokyčių nebus. Kai žodžiai praranda savo galią, lieka tik nuovargis ir jausmas, kad jūsų keliai vis labiau išsiskiria.
Jaučiatės vieniši net tada, kai partneris yra šalia.
Vienas skaudžiausių jausmų yra vienatvė poroje. Galite gyventi kartu, aptarti kasdienes problemas, bet nėra dvasinio artumo. Nustojate dalytis savo giliausiomis mintimis ir svajonėmis, nes nematote atsako. Jis fiziškai arti, bet viduje tarp jūsų vis labiau jaučiamas šaltis ir susvetimėjimas. Tai ženklas, kad ryšys susilpnėjo, o meilė pamažu blėsta.
Bendra ateitis neįkvepia.
Įsimylėjėliai kuria planus: kur eis, ką nuveiks, kaip augs kartu. Kai šie planai išnyksta, o mintys apie bendrą ateitį sukelia nerimą ar aklavietės jausmą, tai svarbus signalas. Pradedate įsivaizduoti gyvenimą be jo – ir šios fantazijos kelia ne baimę, o palengvėjimą. Tai reiškia, kad jūsų vidinis pasirengimas išsiskyrimui jau susiformavo.
Laikotės kartu tik dėl praeities.
Dažnai tęsiame santykius ne todėl, kad esame laimingi dabartyje, o todėl, kad kažkada buvo daug gero. Įsikimbame į prisiminimus, į pirmuosius pasimatymus, į tas akimirkas, kai meilė buvo abipusė ir gyva. Bet jei laimingi prisiminimai yra vienintelis dalykas, kuris jus laiko kartu, o šiandienos santykiai sukelia tik skausmą ir nusivylimą, verta sau sąžiningai pripažinti: praeitis nebegrįš.
Kaip žengti sąžiningą žingsnį į priekį?
Pripažinti, kad kantrybė išseko, yra neįtikėtinai sunku. Tam reikia drąsos ir sąžiningumo su savimi. Bet dar sunkiau pasilikti ten, kur meilė nebegelbsti.
Visų pirma, svarbu nustoti teisintis savo partneriui ir nuvertinti savo jausmus. Jei esate įskaudintas ir jaučiatės blogai, tai yra gera priežastis susimąstyti, o ne „tik prasta nuotaika“. Pažvelkite į tikruosius žmogaus veiksmus, o ne į jo pažadus ar gražius žodžius. Veiksmai visada yra sąžiningesni.
Įsivaizduokite savo ateitį po metų ar dvejų: kokia ji bus, jei viskas liks taip pat? O kokia ji galėtų būti, jei nuspręstumėte ką nors keisti? Šie vaizdai padės suprasti, kas jums iš tikrųjų svarbu.
Nebijokite kreiptis pagalbos – pasikalbėkite su artimaisiais, susitarkite dėl susitikimo su psichologu, aptarkite situaciją su tais, kurie gali jus suprasti. Kai dalijamės skausmu, tampa šiek tiek lengviau, o sprendimai – aiškesni.
Kartais santykių pabaiga nėra pralaimėjimas, o nauja pradžia. Tai galimybė susikurti erdvę, kurioje atsirastų vietos pagarbai, pasitikėjimui ir tikrai laimei. Ir tada suprasite: meilė nesibaigia, ji tik keičia formą, atlaisvindama vietos kažkam daugiau.
