Kai įtampa pasiekia ribinį tašką, o pyktis ir nuoskauda nepalieka galimybės pažvelgti partneriui į akis, mums atrodo, kad atėjo metas imtis radikalių priemonių. Ar verta gelbėti santykius?
„Nekirskit iš peties“, – įspėja šeimos psichoterapeutas Andrew G. Marshallas, parašęs knygą „ I Love You But I’m Not in Love With You“ (angl. Myliu tave, bet nesu tavęs įsimylėjęs). Jis ragina iš pradžių išbandyti, iš pirmo žvilgsnio, paprastesnius ir „smulkesnius“ žingsnius vienas kito link.
Išgyventi santykių griūtį, o dar labiau, juos nutraukti – kankinanti patirtis. Kiekvienam, kuris perėjo šį laikotarpį, pažįstama užvaldanti baimė ir panikos priepuoliai, kuriuos gimdo suvokimas, kad ant kortos pastatytas visas bendras gyvenimas, kuris gali bet kurią akimirką subyrėti į šipulius. Tokioje situacijoje atrodo, kad tik kardinalios priemonės gali išgelbėti santykius. Tačiau „lemtingų sprendimų“ strategija daugeliu atvejų tik dar labiau pablogina ir taip jau sudėtingą situaciją poroje.
„90 procentų klientų ateina pas mane būtent po tokių aktyvių gelbėjimo priemonių, – pasakoja santykių specialistas Andrew G. Marshallas. – Kodėl kategoriški veiksmai, tokie, kaip sprendimas pagyventi atskirai ar išsiaiškinti santykius, atveda prie pačių blogiausių pasekmių? Užuot pabandę suprasti savo kančių priežastis, mes skubame žengti kokį svarbų žingsnį, nes mums atrodo, kad jis vietoj šio klaidžiojimo duos greitą rezultatą. Dauguma santykių degraduoja nuo meilės iki neapykantos ne dėl kažkieno siaubingo elgesio, o dėl susikaupusių blogų įpročių ir negebėjimo susitarti tarpusavyje. Šiai problemai išspręsti reikia laiko“.
Pasak eksperto, tokie gražūs gestai, kaip vakarienė žvakių šviesoje, gali partneryje vėl uždegti romantiškus jausmus, tačiau tai veikia neilgai. Būtina keisti savo kasdieninį gyvenimą, savo įpročius, kitaip problemų prisikaups iš naujo. O kadangi didelių pokyčių pasiekti sunku, partneriai greitai netenka kantrybės, dvasios stiprybės, ir pradeda įtarinėti, kad įtrūkis santykiuose jau niekada nebeišnyks. „Vis dėlto, sunkus darbas turi paprastą alternatyvą. Siūlau savo klientams ieškoti tarsi nepastebimų, tačiau protingų sprendimų“, – sako A. G. Marshallas.
Jis išskiria penkias dažniausiai pasitaikančias „lemtingas strategijas“, kuriomis krizinėmis situacijomis geriau nesinaudoti.
1. Santykių aiškinimasis
Dažnai mąstome taip: išsakysime vienas kitam viską, kas susikaupė ant širdies, mums palengvės ir pradėsime viską iš pradžių. Toks įsitikinimas gali netgi priversti kurį nors iš partnerių sąmoningai išprovokuoti skandalą, kad būtų „perkrauti santykiai“.
„Kai mėginau pakalbėti su juo, Mike’as iškart išeidavo į savo kambarį, – prisimena keturiasdešimtmetė A. G. Marshallo klientė Maria. – Tarsi manęs net nebūtų! Tik akivaizdus konfliktas galėdavo atkreipti jo dėmesį, tad aš viską jam išsakydavau. Tiesa, tai nieko nepakeitė“.
Deja, iš blogos komunikacijos gera komunikacija atsirasti negali. Konflikto įkarštyje partneriai pasirengę išsakyti vienas kitam daug įžeidžiančių frazių ir ištraukti iš praeities visas savo senas nuoskaudas. Net jeigu jūs pradėsite nuo frazės „Mums reikia pasikalbėti apie mūsų santykius“, kuri skamba pakankamai korektiškai, jūsų partneris iškart pagalvos: „Ką aš vėl tokio padariau?“ Ir nusiteiks gintis, užuot be išankstinės nuostatos išklausęs.
Pokalbis padės tik tuo atveju, jeigu abu partneriai supranta: juos ištiko krizė, nutiko kažkas rimto, pavyzdžiui, neištikimybė. Tokioje situacijoje, kai abu suvokia ją kaip kritinę, santykių aiškinimasis atrodo natūralus ir tam tikra prasme netgi neišvengiamas.
Tad ką gi daryti, jeigu jūs iš tikrųjų kankinatės, o partneris tai, kas vyksta, priima kaip eilinį sunkų laikotarpį? Apie savo jausmus praneškite neutraliu tonu, tiesiog konstatuokite faktą, pasinaudodami šia trijų dalių forma: „Aš jau jaučiu (ne „tu verti mane jaustis“, kas skamba agresyviai)… kai tu (nurodome konkrečią situaciją, o ne apskritai partnerio elgesį)… nes… (siekiant užkirsti kelią jo blogiausioms išvadoms).
Pavyzdžiui, Maria galiausiai Mike’ui pasakė: „Jaučiuosi suirzusi, kai tu toliau tylėdamas skaitai laikraštį, nes nesu įsitikinusi, kad tu mane išgirdai ir abejoju, ar tu laiku paimsi dukrą iš vaikų darželio“. Teisinga komunikacija padėjo Mariai ir Mike’ui pradėti pokalbį apie santykius ir išvengti skandalo.
2. Romantiška kelionė
Mums atrodo, kad per atostogas, atitolus nuo kasdienybės rutinos, turėsime laiko ramiai aptarti ir atkurti prarastą ryšį. Vis dėlto, priverstinai kartu praleidžiamo laiko situacija atitolusiems partneriams gali virsti katastrofa.
„Vyras pakvietė mane romantiško savaitgalio į Veneciją, – pasakoja 36 metų Marianna. – Man labai patinka šis miestas, tačiau dabar norėčiau ten atsidurti su viena iš savo draugių. Nejaučiau jokios romantikos, tik ilgesį ir apgailestavimą, atsisakiau sekso. Praėjus maždaug dviem savaitėms po mūsų grįžimo vyras padavė skyryboms“.
Kai kurie žmonės galvoja, kad kuo daugiau išleis kelionei, tuo romantiškesnė ji bus, ir laukia greito rezultato. Jiems atrodo, kad jų svarus indėlis (kelionės apmokėjimas) suteikia jiems privalumą, todėl dabar jie laukia atsakomųjų antrosios pusės žingsnių. Nusivylimas tokiais atvejais neišvengiamas.
Romantiškas savaitgalis gali būti veiksmingas, tačiau tik tokiu atveju, jeigu jau namuose pradėjote taikyti priemones santykiams sutvarkyti ir įtampai pašalinti. Kaip tai galima padaryti? Kiekvieną rytą papasakokite savo partneriui apie kokį nors prasidedančios dienos įvykį, o vakare dalinkitės su juo tuo, kas su jumis nutiko.
Kai mes vengiame šių elementarių kasdieninio dėmesio gestų ir susidomėjimo vienas kitu, santykiai ima blogėti. Turimais įrodyta, kad norint neutralizuoti vieną neigiamą žinutę (kritinį pastebėjimą, nusiskundimą ar ignoravimą), reikia penkių (!) pozityvių žinučių: komplimentų, padėkojimų, nedidelių paslaugų. Jeigu jūs padidinsite teigiamų žinučių skaičių, partneris atsakys tuo pačiu. Tik tokio bendro darbo fone galima planuoti trumpas išvykas. Priešingu atveju pastatysite smėlio pilį.
3. Laikinas išsiskyrimas
Mes tikimės, kad pagyvenę atskirai pradėsime vienas kito ilgėtis. Deja, laikinas išsiskyrimas asmeninį konfliktą paverčia viešu, į situaciją įtraukiami vaikai, giminaičiai, draugai, o jų nuomonės ir reakcijos poros santykiams suteikia papildomos įtampos. Dar blogiau, partneriai pradeda daugiau bendrauti su trečiaisiais asmenimis, nei vienas su kitu. A. G. Marshallas įsitikinęs, kad sutuoktiniams vis dėlto vertėtų gyventi po vienu stogu, nes patys svarbiausi sprendimai priimami būtent kasdieniniuose nedidelių nesutarimų aptarimuose, o ne per dirbtinai suorganizuotus „pasimatymus“.
Beje, kartais išsiskyrimas gali būti naudingas. Mes būname nelaimingi dėl to, kad mūsų bendrame gyvenime kažkas klostosi ne taip – problemos darbe ar santykiuose su draugais. Kadangi partneris visada yra šalia, mes klaidingai darome išvadą, kad būtent asmeninis gyvenimas yra mūsų nemalonumų priežastis. Tokiu atveju laikinas išsiskyrimas gali viską sustatyti į savo vietas. Tokiu atveju neprireiks net daug laiko, visiškai pakaks atskirai praleistų išeiginių.
Yra dar vienas paprastas būdas pažvelgti į santykius iš naujo – pratimas „įsivaizduokite, kad…“ Štai vienas pavyzdys: psichoterapeuto klientė Irina pyko ant savo mylimojo Marko dėl to, kad jis nedemonstruoja jai meilės, o Markas skundėsi, kad jam sunku mylėti tą, kuri visą laiką ant jo šaukia. Irinos vaikystė buvo sudėtinga, todėl jai iš tikrųjų reikėjo stipraus emocinio ryšio su partneriu. Ir štai psichoterapeutas pasiūlė jai įsivaizduoti: „kas, jeigu“ Markas teisus? Galų gale, ji juk gerbia Marką, ir jeigu jis kažko taip siekia, galbūt tai jam svarbu? Kitą kartą, kai Irina pasijautė vieniša ir nemylima, ji pasistengė pasakyti tai ramiai, o Markas tylėdamas ją apkabino ir įtampa dingo.
4. Kūdikio gimimas
Prie to paties galima priskirti ir tokias radikalias priemones, kaip persikėlimas į užsienį ar kapitalinis namo remontas. Žodžiu, visus įvykius, kurie reikalauja ilgalaikių bendrų pastangų. Tikimasi, kad bendras projektas suartins, ką jau ten – sucementuos porą bendrais įsipareigojimais. Kūdikio gimimas pakeičia jūsų santykių statusą iš partnerių į šeimos, taip akivaizdžiai apsunkindamas vieno iš partnerių išėjimą.
Tokių priemonių problema slypi tame, kad jos paprasčiausiai didina krūvį ir taip jau silpniems santykiams. Kurį tai laiką mes jaučiame džiaugsmą dėl vaiko gimimo ar namo restauravimo, tačiau kasdieninės problemos, kurias jūs perjungėte į pauzės režimą, vėl sugrįš, ir dar su naujais nusivylimais.
Žinoma, bendradarbiavimas partnerius suartina, tačiau kodėl jums pradžiai nepasirinkus kažko mažiau fundamentalaus nei kūdikio gimimas? Tokio trumpalaikio, tačiau sunkumų ir nuotykių kupino projekto pavyzdžiu galėtų būti kelionė su palapinėmis, išvyka į didelį muzikinį festivalį arba jachtos vairavimo kursai. Visa tai padės jums suartėti be ypatingų pastangų – emocinių, fizinių ir finansinių.
5. Ultimatumas
Kai skausmas perpildo, atrodo, kad yra tik vienintelė galimybė išgyventi – įjungti chronometrą. Mes raminame save tuo, kad suteikiame jam (jai) dar vieną, paskutinį, šansą. Tačiau šis beviltiškas bandymas nustatyti kančiai ribas santykiuose nekeičia absoliučiai nieko.
Kai Kristina Jevgenijui iškėlė ultimatumą, kad jeigu niekas nesikeis, po metų jie išsiskirs, jis buvo išmuštas iš vėžių: „Kodėl tai turi priklausyti tik nuo manęs?“ Konsultacijoje su psichoterapeutu Kristina aiškino: „Jam reikia būti atidesniu!“ Į tai ji išgirdo logišką atsakymą: „Kad ir ką padaryčiau, to nepakaks“. Pora atsidūrė aklavietėje. Išeitis – sukonkretinti savo norus. Pavyzdžiui, prašymas „kiekvieną vakarą išnešti šiukšlių kibirą“.
Tokia užduotis yra veiksminga, nes ji išmatuojama ir reguliariai atliekama, kitaip nei reikalavimas „būti dėmesingu“, kurį galima įvairiai interpretuoti, o ir ribų jam, apskritai, nėra. Tačiau situacija pagerės tik tuo atveju, jeigu abu partneriai įneš savo indėlį, tai yra, Kristina turi pasiūlyti ir iš savo pusės daryti kažką naudingo. Jeigu konfliktas taip įsisiūbuoja, kad prieinama iki ultimatumo, pabandykite problemą suskaldyti į mažesnes dalis ir išspręsti jas kiekvieną atskirai. Tai realus būdas išvengti globalios konfrontacijos.
