Kaip santykiuose tampame dar vienišesni

Vienatvė – bjaurus jausmas. Tačiau ir turint santykius galima jaustis vienišam. Kai tavęs nesupranta, kai nesidomi tavo vidiniu pasauliu, nešildo savo širdimi. Beviltiškumo jausmas, šaltis ir neviltis.

Jūsų partneris būna atitolęs ir šaltas? Jis periodiškai užsidaro savyje ir gyvena savo pasaulyje, į kurį jūsų neįsileidžia? Tai labai žeidžia, ypač jeigu jaučiate, kad esate bejėgiai pakeisti situaciją. Ar galima surasti išeitį iš vienatvės santykiuose? Ar apskritai tokia išeitis egzistuoja?

Aplinkiniams jūsų santykiai gali atrodyti kaip tikra idilija. Jis rūpestingas ir dėmesingas jūsų atžvilgiu. Tačiau jūs iš kailio neriatės, kad įtiktumėte, kad nesukeltumėte jam nepasitenkinimo, kuris tik sustiprins vienatvės jausmą…

Pasidalinti savo problemomis nėra su kuo. Nes konkrečios problemos lyg ir nėra. Santykiai vystosi tolygiai, ramiai. Jie panašūs į ramų ežero paviršių be jokių bangų ar raibulių. Tačiau kas gali žinoti, kas dedasi po vandeniu, gelmėje? Kokios aistros ten kunkuliuoja?

Ateina miglotas suvokimas, kad trūksta pasitikėjimo ir atvirumo, kad jūs niekada netapsite viena visuma….

Galbūt vertėtų susirasti sau kokią nors veiklą, kad neužsiciklintumėte ties santykiais? Pasinerti į kokį nors užsiėmimą? Nuveikti kažką naudingo kitų labui, vystytis, ugdytis, tobulėti? Nes neįmanoma visą laiką būti vienam ar vienai su tomis mintimis ir kankinančiais klausimais “Ką aš darau ne taip?”, “Nejau nesugebu būti pilnaverčiu partneriu?”

Ir nėra iš ko paprašyti pagalbos. Jūsų paprasčiausiai nesupras. Palaikys išlepintu ir kaprizingu žmogumi. “Ko tau dar trūksta, ko negana?” – pasakys žmonės. – “Apie didelę ir gražią meilę fantazuoji?”

Ir kasdien kals į galvą, kad jums baisiai pasisekė su tuo žmogumi. Jus apdovanojo savo bendravimu. Priešingu atvejų būtumėte likę vieni. Juk jūs nelabai protingi, nelabai jauni, nelabai gražūs, o tokie visada lieka vieni. Jie niekam nereikalingi…

Štai čia ir yra pati giliausia, galinga banga jus užplūstanti vienatvė. Kaip kalėjimas, iš kurio, kaip jūs puikiai žinote, niekada neištrūksite.

O gal visgi ateis ta diena, kai spirsite į savo kameros duris ir jos atsilapos? Kai sukaupsite visas jėgas ir ištrūksite į laisvę. Ten, kur saulės šviesa, grynas oras, laisvė. Ir bus nauji santykiai, kurie padovanos ne vienatvės jausmą, o bendravimo džiaugsmą ir savitarpio supratimą. Tada vienatvė jūsų jau niekada neužklups.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *