Kaip vaikas tikrinasi ryšį su jumis

Štai paprasta situacija. Jūs laukiate svečių. Vaikas irgi džiaugiasi būsima švente, padeda padengti stalą, stropiai plauna daržoves, išdelioja servetėles, tiesiog tirpte ištirpsta nuo kiekvieno pagyrimo. Tai – prisirišimo būsena. Jis nori būti su jumis, nori jums patikti, bendrai darbuotis.

O štai svečiai peržengė slenkstį ir vaikas staiga susidrovi, slepiasi už jūsų, baisiai sunku įkalbėti jį, kad pasisveikintų. Tai – prisirišimo būsena. Jis atsargus su svetimais, ne „savais”, suaugusiais ir ieško tėvų apsaugos.

Štai sėdite prie stalo, įsitraukėte į įdomų pokalbį, o vaikas tarsi nuo grandinės nutrūko: triukšmauja, bėgioja, lenda prie jūsų. Tai – prisirišimo būsena. Jis jaučia nerimą, matydamas, kad jūsų dėmesį užvaldė svetimas žmogus. Ir trokšta jūsų dėmesio kaip patvirtinimo, jog jūsų santykiai su juo normalūs.

O jūs prarandate kantrybę, užpykstate, išvejate vaiką iš kambario. Jis garsiai verkia, beldžiasi į duris, prasideda isterija. Tai – prisirišimo būsena. Jūs davėte vaikui suprasti, kad galite nutraukti su juo ryšį. Dar daugiau – simboliškai tą ryšį nutraukėte, uždarę duris. Jis protestuoja iš visų jėgų, stengdamasis ryšį atkurti.

Jums pasidaro jo gaila, einate pas jį, apkabinate, vedate praustis. Jis dar kurį laiką kūkčioja, paskui pasižada gerai elgtis ir jūs leidžiate jam pasilikti. Netrukus jis aprimsta, susirietęs į kamuoliuką jums ant kelių ir iš tiesų daugiau nebeišdykauja. Tai – priklausomybės būsena. Ryšys atkurtas, įtampa atlėgo, baimė atslūgo, vaikas nebeturi jėgų, o jas atkurti geriausia greta tėvų.

Galbūt niekada negalvojote apie tai štai šiuo aspektu. Galbūt jums atrodė ar aplinkiniai jums aiškino, kad vaikas yra tiesiog išlepintas ar neišauklėtas, ar tyčia kenkia, ar pernelyg įsisiautėjo. Iš tikrųjų viskas kur kas paprasčiau ir žymiai rimčiau. Jam paprasčiausiai gyvybiškai svarbus ryšys su jumis. Štai ir viskas. Jeigu tai suprasime ir mokėsime pamatyti tai, kaip judviejų santykiai įtakoja vaiko elgesį, labai daug „blogo” elgesio atvejų ims atrodyti visiškai kitaip.

Santykiai su tėvais vaikui nepalyginamai svarbesni už mūsų santykius su partneriu, jiems labai svarbu, kad tėvų meilė nesusvyruotų, būtų tvirta kaip uola, kad ryšio nenutrauktų nei klaidos, nei kvailystės, nei netobulas charakteris, išvaizda, gabumai.

Mėginimai susieti vaiką su kokiais nors savo lūkesčiais sukelia mažajam giliausią stresą ir kelia stiprų protestą bei pasipriešinimą.

Ir vietoje laukto savo pamokymų pedagoginio efekto, gauname atvirą ar užslėptą sabotažą, o kartais ir paradoksalią reakciją: vaikas suaktyvina būtent tą elgesio ar charakterio bruožą, kuriuo mes labiausiai nepatenkinti. Kaip tai veikia?

Įsivaizduokite, kad einate tiltu virš bedugnės. Jus prilaiko tvirtas lynas, kurį laiko kitoje tarpeklio pusėje stovintis žmogus. Jūs juo absoliučiai pasitikite, netgi labiau, nei savimi. Būtent taip vaikas suvokia savo prisirišimą prie tėvų ir tėvų prisirišimą prie savęs. Ir staiga jums pasirodo, kad lynas nusilpo, pakibo, jūsų nebelaiko. Kas atsitiko? Paleido? Pamiršo? Metė? Nuėjo? Paklausti jūs negalite, nueiti ir išsiaiškinti – irgi. Baisu net žingsnį žengti be saugaus lyno. Ir ką dabar daryti?

Teisingai – imti timpčioti tą lyną, su viltimi, kad jis tiesiog šiek tiek atsilaisvino ir tuojau vėl įsitemps, vėl taps tokiu pat patikimu, kaip anksčiau. Timpčioti apmirusia širdimi – o ką, jeigu patrauksi ir paaiškės, kad aname gale esantis žmogus jį paleido? Bet jeigu nepradėsi tampyti – kaip kitaip sužinosi?

Būtent tai vaikas ir daro, kai suabejoja prisirišimo patikimumu. Timpčioja virvę. Vėl išbando tą elgesį, kuris, kaip rodo jo patirtis, kelia grėsmę jo santykiams su tėvais. „Tu kaip ir anksčiau su manimi?” – tarytum klausia vaikas. – „Net jeigu pasielgsiu štai šitaip? Net jeigu aš blogas? Aš negaliu gyventi apimtas šio nerimo, greičiau man jį išsklaidyk, kad tiksliai žinočiau!”

Jei tėvams pavyksta leisti vaikui suprasti, jog tu, mielas drauge, žinoma, priskaldei malkų, tačiau nesijaudink, aš tave myliu kaip ir anksčiau, aš su tavimi, gali manimi pasikliauti, tave laikantis lynas tvirtas – štai tada vaikas nusiramins ir gali pakeisti elgesį. O jeigu suaugęs įsiunta, jeigu jį patį apima nerimas: „jis dabar visada taip elgsis, aš blogas tėvas/bloga mama, jis manęs neklauso, jis tyčia taip daro, reikia griežčiau, kad kitą kartą žinotų” – tada vaiko abejonės tėvų meile niekur nedingsta, tik dar labiau sustiprėja.

O tai reiškia, kad sulauksime ko? Teisingai – pasikartos toks pat tėvus siutinantis elgesys.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *