Vaikystės traumos gali vėl išplaukti į paviršių santuokiniuose/partnerystės santykiuose. Mes elgiamės pagal tam tikrą scenarijų, partnerio elgesyje įžvelgdami reikšmingo žmogaus iš vaikystės elgesį.

Egzistuoja nuomonė, kad meilė santykiuose – tai tam tikras vaikystėje patirtų jausmų šeimose atkartojimas. Disfunkcinės situacijos atveju nuoskauda, baimė ir nerimas persikelia į suaugusį gyvenimą ir santykius. Ir mus trauks būtent toks partneris, kuris visu tuo mus „aprūpins“.

Populiariausios vaikystės psichologinės traumos

Smurtas

Tai apima riksmus, fizinius metodus (liūdnai pagarsėjusį diržą) ir totalų vaiko ignoravimą. Suaugusieji vadovaujasi gerais ketinimais ir savo auklėjimo metodus pateisina šimtmečių patirtimi. Tačiau vaikas galiausiai praranda pasitikėjimą savimi, tampa socialiai agresyvus ir susiformuoja itin žemą savivertę. O patologinius seksualinės prievartos atvejus gali ištaisyti tik specialistas.

Ligos

Tai gali būti sunkios ligos, dėl kurių suaugusieji nuolat nerimauja, o vaikas jaučiasi bejėgis. Tai taip pat gali būti dažnų ūminių kvėpavimo takų virusinių infekcijų vaikystėje pasekmės. Nuolatinis peršalimas ribojo jų džiaugsmą. Suaugus tai išsivysto į hipernerimą dėl savo sveikatos ir nuolatinį nerimą be jokios regimos priežasties.

Išdavystė

Tokia trauma sukelia kaltės jausmą. Dažniausios priežastys – tėvų skyrybos ir neteisingas elgesys su vaiku.

Dėmesio deficito sutrikimas

Be meilės sau pačiam patirties vaikystėje, su visomis jos apraiškomis, užaugs suaugęs žmogus, kuris taip pat nemokės išreikšti savo jausmų.

Vaidmenų sukeitimas

Tokia trauma įvyksta, pavyzdžiui, dėl rimtos tėvų priklausomybės. Vaikas paliekamas likimo valiai ir priverstas pernelyg anksti suaugti. Sutrinka visi su brendimu susiję psichiniai procesai, smarkiai pažeidžiama suaugusiojo psichika.

Mirtis

Toks įvykis apverčia vaiko pasaulį aukštyn kojomis. Dažnai šalia esantys svarbūs suaugusieji yra pasinėrę į įvykį ir savo emocijas, praleisdami gilaus šoko momentą ir negalvodami apie pasekmes vaikui.

Suaugdami, mes sukaupiame tam tikrą patirties kiekį. Vaikystės traumos apauga šarvais, tačiau išneria į paviršių ir atsiskleidžia visu gražumu menkiausios stresinės situacijos momentu.

Kas mums darosi?

Su tėvų priklausomybe susijusios traumos atvejais užauga pernelyg atsakingas suaugęs žmogus. Vaikystėje netekęs džiaugsmo, jis ir toliau jo nebejaučia suaugęs. Scenarijus „gelbėk“, „kentėk“ ir „kovok“ gerai veikia santykiuose, kuriuose susirandamas toks pat priklausomas partneris, kokie buvo tėvai (alkoholizmas, narkomanija ir kt.). Šį priklausomybės ciklą nutraukti įmanoma tik terapija.

Vaikystėje patirto emocinio ar fizinio smurto atvejais suaugę ir visa tai patyrę vaikystėje žmonės linkę slėpti savo tikras emocijas ir nuomones vien dėl saugumo. Ir štai – sukuriami santykiai su smurtautoju, į kurio atakas auka negali nieko atsakyti ar apginti savęs. Vaikas, patyręs tėvų skyrybas, gali išsiugdyti pernelyg didelius lūkesčius santykiams ir savo partneriui.

Ar esama šanso?

Kone kiekvienas žmogus patiria vienokią ar kitokią vaikystės traumą. Vaikų psichika subtili ir jautri, todėl traumos išvengti sunku, praktiškai neįmanoma.

Tačiau kiekvienas turi galimybę užmegzti normalius, sveikus santykius. Pasistenkite geriau pažinti save ir įsiklausyti į save; tada galėsite atsekti sąsajas tarp savo partnerio ir savo vaikystės istorijos. Turite atskirti partnerio asmenybę nuo žmogaus, kurį jis jums primena, ir susitaikyti su faktu, kad jie yra kitokie žmonės.

.