Kam reikalingi vyrai?

Damos, kurios gali išgyventi be vyrų, šito teksto gali neskaityti. Ne, aš, žinoma, irgi galiu įsivaizduoti gyvenimą be vyrų, bet štai be vieno vyriškio gyvenimo nėra. Ir tasai vyras – mano vaikų tėvas, mano ištikimas gyvenimo draugas. Ir jau vien tik ši paskirtis byloja, kam reikalingi vyrai. Giminės pratęsimas – viena iš svarbiausių tiek vyrų, tiek moterų paskirčių.

Dažniausiai klausimą “Kam reikalingi vyrai?” užduoda įpykusios, paliktos moterys. Jų supratimu, visi vyrai vienodi. Kategoriškai nesutinku. Vienas ir tas pats vyras gali būti su viena moterimi geras ir taktiškas, su kita – tironas, su trečia – bobišius. Viskas priklauso nuo greta esančios moters. Iš pradžių ta moteris – jo mama, kuri ir suformuoja pagrindinius jo elgesio bruožus. Paskui mamos vietą užima gyvenimo draugė – žmona. Suaugusio vyro jau neperdarysi, tačiau to ir nereikia. Galima tik pakoreguoti jo elgesį, jeigu tas vyras išties reikalingas. Štai jums ir antroji vyro paskirtis – patikrinti savo “pedagoginius” sugebėjimus. Juokauju.

Nelaikau savęs visiškai priklausoma nuo vyro. Galiu atlikti bet kokį vyrišką darbą. Tačiau aš to nenoriu ir tuo neužsiimsiu. Nes kam reikalingas vyras, jei absoliučiai viską užsikrausiu sau ant kupros? Mes, moterys, turime suteikti vyrams galimybę pasijausti reikalingais. Šitaip mes padarysime laimingais juos, o jie – mus. Kad vyrai padarytų mus laimingomis, tam jie ir reikalingi.

Į ką mes kreipiamės, kai skaudu ir sunku? Žinoma, į brangius ir mylimus vyrus. Ne į drauges, kurios tokios pat emocingos, kaip ir mes pačios, o į sveikai ir blaiviai mąstančius vyrus. Jie mums sudėlios į lentynėles visas iškylančias situacijas, o mes surasime iš jų išeitį.

O ką daryti, jei trasoje nuleido padangą? Ne pačios gi tampysime visas tas nepakeliamas automobilio detales. Į ką kreipsimės? Ne į drauges juk. Vėlgi į juos, mylimuosius. Ir kodėl, kai prireikia pervežti baldus į vasarnamį, mes vėlgi kreipiamės į vyrus? Jei galėtume išsiversti be vyrų, mes išsiverstume. Tačiau visada kažkaip taip išeina, kad neišsiverčiame, kad ir kaip norėtųsi.

O kas nuo amžių glūdumos mus gina? Vėlgi vyrai. Nuo neatmenamų laikų vyras – karys ir medžiotojas. Tai jų kraujyje. Vargu ar atsiras vyras, tikrąja šio žodžio prasme, kuris sėdės nieko neveikdamas, kai jo vienintelė kala pinigą, dirbdama nuo aušros iki sutemų. Negana to, tikras vyras nepakęs ilgalaikės būsenos “žmona uždirba daugiau”. Daugumoje šeimų vyras – uždirba, moteris – saugo židinį.

O kam mes puošiamės ir stengiamės atrodyti gražios? Nebūtų vyrų, tai ir siekis save prižiūrėti atmirtų milijonams moterų. Ir vaikščiotume nutryptomis šlepetėmis, apsigaubusios suglamžytais chalatais, kol pačios savimi pasišlykštėtume. O greta esantis vyras skatina atrodyti geriau. Kad ir kaip įnirtingai įrodinėtume sau pačioms, pasąmoningai mes vis tiek tai darome dėl jų.

Klaikios nevilties momentais, kai į galvą šauna klausimas, kam reikalingi vyrai, mes išties taip galvojame. Tačiau praeina šiek tiek laiko, skausmas nuslopsta ir atgimsta natūralus moteriškas troškimas – būti laiminga, kažkuo rūpintis, kažką mylėti.

Vaikai – puiku, tačiau jie užauga ir mūsų rūpinimosi jiems daugiau nebereikia. Vyrai – kitas reikalas. Mes reikalingos jiems, jie reikalingi mums. Mes mylime juos, jie myli mus. Mes suprantame juos, jie supranta mus net jeigu kalbame “skirtingomis” kalbomis – vis tiek mums šito reikia. Mums paprasčiausiai reikalingi vyrai. Be jokių paaiškinimų. Tiesiog todėl, kad mes – moterys.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *