Meilė nereikalauja jokių aukų. Meilė apskritai negali nieko reikalauti. Reikalaujama ten, kur gražiuoju susitarti neišeina. O meilei nereikia aukų.
Kartais moteris nesupranta, kad yra auka. Gyvena tokia moteris su vyru ir mano, kad tai yra meilė. O iš tikrųjų tai yra elementarus aukojimasis. Moteris aukoja ir atiduoda savo gyvenimą ir laiką.
Jeigu santykiuose pastebimas nuolatinis aukojimosi elementas, tai tokie santykiai niekada nesuteiks laimės ir ramybės. Jie gali net išvesti partnerius iš proto, o moteris bus tuščiai išeikvojusi savo vienintelį gyvenimą.
Pasitikrinkite pagal tam tikrus požymius, ar jumyse nėra to aukojimosi, kuris naikina jūsų gyvenimą ir laimę.
Jūsų šeimoje mama buvo nelaiminga. Ji gyveno mylinčios žmonos, geros motinos, visų reikalų vykdytojos, visų problemų sprendėjos vaidmenimis. Dabar jums atrodo, kad normalu kentėti, nutylėti, leisti save skriausti, nes visi taip gyvena.
Jūsų šeimoje motina buvo viršininkas, o tėvas – pavaldinys ir tarytum dėl kažko kaltas, nieko nesprendė ir neturėjo savo balso. Tokia padėtis taip pat puikiai perduodama vaikui, kuris suaugusiojo gyvenime nemoka spręsti, veikti ir prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Moteris auka viduje būna labai tuščia, jai trūksta energijos ir jėgų.
Ji išgyvena tik dėl jai pačiai žinomo rezervinio kuro, kiekvieną kartą svyruodama ant sugriuvimo ribos. Iš čia kyla ašaros, isterija, nemiga, nuovargis, liūdesys veide, troškimų ir pasitikėjimo savimi stoka. Ji tik norėtų pasislėpti namuose nuo visų, ir tiek.
Ši vidinė tuštuma ir energijos trūkumas atsirado dėl to, kad ji nieko negauna iš vyro, tik pati užpildo jį. Ji eikvoja save ne dienomis, o valandomis. O jis maitinasi, maitinasi jos energija. Ir dar turi įžūlumo pravardžiuoti ją, žeminti, skriausti, krėsti kiaulystes. Ir visa tai neva iš gerų ketinimų.
Moteris auka būna labai dosni ir gera. Galima naktį jai į duris pasibelsti, ji visus priims, išklausys, padės. O pati ryte jausis sudaužyta tarytum krištolo vaza po žemės drebėjimo.
Vyras ima, ima, ima, o paskui trenkia durimis ir išeina, o auka krenta žemėn ir nebežino, kaip toliau gyventi.
Jeigu vyras ir netrenkia durimis, neišeina pas kitą, tai nuolat purto tą „krištolinę vazą“ morališkai, kad ji pati po šukelę subyrėtų. Nėra toje „vazoje“ gėlių, nėra atsargaus rūpestingo elgesio su ja ir pagarbos kaip vertingam eksponatui.
Moteris auka būna graži arba apleidusi save. Ta, kuri save apleido, jau nustojo kovoti. O ta, kuri graži, ne dėl savęs stengiasi, o dėl savo vyro. Vis stengiasi nusipelnyti meilę ir gerą požiūrį į save. Gali dėl to net naują profesiją įsigyti arba iš sveikata trykštančios moters pavirsti liesa būtybe, nes vyrui taip labiau patinka. Apskritai visos pastangos kito labui daromos ne dėl savęs.
Tokio tipo moteris nuolat kažką atiduoda, išdalija, stengiasi pasiekti, nusipelnyti, išreikalauti ir išmaldauti. Ji šventai tiki kvailu posakiu, jog „meilė reikalauja aukų“. Meilė apskritai negali nieko reikalauti. Reikalaujama ten, kur gražiuoju susikalbėti neįmanoma.
