„Tu – mano narkotikas” – tokius žodžius galima išgirsti dainose apie meilę. Ir neatsitiktinai.
Kaip žinia, egzistuoja toks dalykas kaip priklausomybė. Kai žmogus bando pabėgti nuo savo jausmų, pasitelkęs į pagalbą įvairias medžiagas (alkoholį, narkotikus), arba atitinkamai elgdamasis (azartiniai lošimai, internetas, maistas, pirkiniai, netgi darbas).
O yra ir dar viena rūšis – priklausomybė nuo kito žmogaus. Emocinė arba meilės priklausomybė.
Kai kurios priklausomybės formos yra visiškai natūralios. Mes gimstame bejėgiai, pirmaisiais gyvenimo metais vaikas žus be suaugusio. Mes kuriame šeimas, o jose atsižvelgiame į vienas kito interesus, skaitomės su partnerių nuomone. Mes priklausome nuo visuomenės taisyklių.
Problemos, susijusios su priklausomybe nuo meilės prasideda tada, kai toks elgesys ima teikti skausmą, kai prarandame save, kai nebegalime kontroliuoti savo jausmų.
Priklausomybė praryja, užvaldo kaip narkotikai, kurių kuo toliau, tuo reikia vis daugiau, vis didesnių dozių. Iš pradžių mums pakanka ir penkių minučių, praleistų su mylimuoju, o paskui norisi vis daugiau ir daugiau, o jeigu mylimojo dėmesio negauname, darosi labai blogai.
Priklausomybė nuo meilės labai klastinga. Jei kitoms priklausomybės formoms skiriama daug dėmesio, imamasi profilaktikos, apie jų žalą trimituoja žiniasklaida, tai „didelę meilę”, kuri dažniausiai painiojama su priklausomybe, aktyviai propaguoja ta pati žiniasklaida, knygos, dainos, filmai.
Kaip atskirti meilę nuo priklausomybės? Kokie ypatingi požymiai turėtų sukelti nerimą?
Priklausomybė būdinga tiek vyrams, tiek moterims. Bet konkrečiai į priklausomybę nuo meilės dažniausiai įsmunka moterys. Dėl to rašysiu apie jas.
Vyras – gyvenimo prasmė. Moteris ištirpsta vyriškyje, gyvena jo interesais. Atsisako savo pačios troškimų. Kažkuriuo momentu ištirpstama galutinai ir išsiskyrimas pradedamas traktuoti kaip „negaliu be jo gyventi”. Nes iš savų jausmų, norų, svajonių jau nieko nebeliko.
Savęs nuvertinimas. Partneris laikomas geru, idealiu, o aš kažkokia ne tokia. Prasideda reikalavimai pastoviai įrodinėti savo meilę. Įrodyk, kad myli, įrodyk, kad aš gera, įrodyk, kad aš verta.
Labai daug pavydo. Troškimas susiglemžti visą vyro dėmesį, dėl ko jo draugai, kitos moterys tampa grėsme. Tokiuose santykiuose daug kontrolės. Kiekvienas susitikimas su „ne tais” žmonėmis baigiasi skandalais.
Problemos su ribomis. Nėra supratimo, kur baigiuosi Aš ir prasideda Kitas. Tasai Kitas negali turėti savų reikalų, jis negali nieko daryti, jei nedalyvauju aš. Gali būti tikrinami telefonai, kratomos kišenės. Jokios asmeninės erdvės.
Priklausomi santykiai visada laikomi ypatingais. Pojūtis, kad jus sieja magiškas ryšys, „aš jaučiu tave, o tu – mane”. Mes tarsi susieti nematoma gija. Dažnai pažinties momentas ir saldainių-puokščių periodas būna labai emocingi ir įdomūs. Dėl to labai sunku išsisukti nuo tokių santykių, kuriuos neva „likimas lėmė”.
Tokiuose santykiuose moteris priklausoma nuo vyro emocijų. Pastovus palydovas – kaltės jausmas. Pojūtis, kad aš kalta, kažką padariau ne taip. Vyrui bloga nuotaika – aš turiu ją paveikti. Man blogai, kada tau blogai.
Priklausomuose santykiuose labai daug emocijų. O emocijos – tai gyvenimo pojūtis, jausmas, kad gyvenu. Dėl to taip sudėtinga nutraukti nesveikus santykius, kadangi be visų tų jausmų liks tuštuma.
Priklausomybė nuo meilės – ne nuosprendis. Visa tai galima pakeisti. Bus nelengva, ne visada greitai, prireiks daug jėgų ir kantrybės, tačiau tai įmanoma.