Vyras gali ir turi palaikyti moterį išoriškai. Jeigu ji nebeturi jėgų, jis gali ja pasirūpinti, prisiimti sau dalį jos įsipareigojimų konkrečiose sferose. Kažką už ją nuveiks, išspręs kažkokį klausimą, sureguliuos problemą. Jeigu moteris išsigandusi ar pasimetusi, greta vyro ji gali įsitikinti, kad pasaulis dar nesugriuvo, kad ji ne viena ir pavojaus atveju jis ją apgins.
Kai pavargai, gali atsiremti į patikimą vyrišką petį ir šiek tiek atsipalaiduoti, atsipūsti ir gyventi toliau. Dar vienas labai svarbus palaikymo būdas – jausmas, kad nežiūrint į išplaukusias į paviršių silpnybes, nežiūrint į situaciją, kai moteris pasijuto bejėgė ir pažeidžiama, ji vis tiek liks svarbia ir vertinga savo vyrui.
Tačiau atsitinka taip, kad moteriai prireikia visai ko kito.
Kad ją suprastų ir priimtų. O tai padaryti gali tik kita moteris, nors dauguma žmonų šito reikalauja iš vyrų. Ateina pas vyrą su savo ašaromis ir susikaupusiu moteriškos sielos skausmu.
Vyrams sunku ištverti moteriškas ašaras, nes tuo momentu jie jaučiasi bejėgiai ir tas bejėgiškumas absoliučiai pagrįstas. Jie nori kažko imtis, kažką nuveikti, kad tik tos ašaros išdžiūtų. Jiems atrodo, kad būtent veiksmai sustabdys kančias ir suteiks moteriai laimę. Jeigu vyras patyręs, tai daugiausia, ką jis gali pasiūlyti – pabūti greta, kol moteris verkia dėl kažko savo, moteriško. Ir netrukdyti jai bandymais kažko imtis. Netgi nuoširdžiausias noras suprasti ją uždavinėjant klausimus gali neduoti jokių rezultatų. Vyras niekada negalės pajausti moteriško skausmo dėl tos paprastos priežasties, kad jis kitoks. Jis vyras.
Ir pasitaiko, kad moteris verkia, o lengviau nepasidaro. Tik vyras dėl to visiškai nekaltas.
Jei moteriai kažkas nutiko, jeigu ji prarado pasitikėjimą savimi, jaučiasi pažeminta ir prislėgta, kaltina save už tai, kad ji bloga mama, žmona ar dukra ir apskritai niekam tikusi moteris, palaikyti ją tokiais momentais gali tik kita moteris.
Jeigu tai išmintinga moteris, ji be smerkimo ir nuvertinimo išklausys ir supras, nes pati turi patirties. Moters buvimas šalia ir palaikymas leidžia patikėti, kad šią bėdą įmanoma pergyventi, kad tu ne vieniša su savo sunkumais. Patikėti, kad nesi atskalūnė, kuriai nebėra vietos tarp vertų moterų. Ir kad tai, kas su tavimi vyksta – normalu ir negėdinga, kad taip buvo nutikę ir kitoms moterims. Toks palaikymas – tai tarsi prisilietimas prie moteriškumo ir jo galios šaltinio, kuris skelbia: „Tu – moteris. Ir tu – mūsiškė!” Ir šis palaikymas suteikia vidinių jėgų.
Tas pats ir vyrų atveju. Kaip gali moteris palaikyti vyrą jo silpnumo momentu? Rodydama rūpestingumą, švelnumą ir tuo pat metu neprarasdama jam pagarbos. Ji ir toliau tiki juo ir jo jėga, nesistengia užsikrauti sau visų jo gyvenimo sunkumų. Tačiau pilnai išgyti ir priimti save visose savo apraiškose be gėdos ir baimės vyras gali tik greta kito vyro. Kuris ten jau buvo įklimpęs ir išsikapanojo. Ir žino, kad vyriškos ašaros – jokia gėda, kad tai byloja apie dar gyvą sielą, kuriai šiuo konkrečiu momentu reikalingas palaikymas. Toks palaikymas – tai tarsi prisilietimas prie vyriškumo, kuris skelbia: „Tu – vyras. Ir tu – mūsiškis!” Ir šis palaikymas suteikia vidinių jėgų.
