Jei tu esi mama ir visai nesvarbu kokio amžiaus tavo dukra, pasistenk tokių žodžių niekada neištarti ir net negalvok tokiu būdu. Nesvarbu kokie tavo, kaip mamos ketinimai, šitos frazės ir toks požiūris atima iš tavo vaiko laisvę kurti savo autentišką gyvenimą. Jei tu esi dukra, niekada netikėk ir nepasiduok tokiems mamos žodžiams. Tu turi teisę gyventi taip, kaip nori.
Išgirdus žemiau aprašytas frazes, aš visą laiką pajaučiu įtampa, nes jos parodo, kad mamos ir dukros santykis yra pernelyg tamprus, o bambagyslė dar nenukritusi, nepaliekanti laisvės kvėpuoti, kurti savarankiškus, atskirus gyvenimus, savas šeimas, karjeras ar klaidas.
1. Pasigimdžiau SAU vaiką. Ką gi tai reiškia, kad vaikas mano nuosavybė ir jis turi elgtis, jausti, atrodyti taip, kaip aš noriu. Jis turi priklausyti tik man, negali turėti savo atskiro gyvenimo, savo pomėgių, draugų, šeimos, o jei sukurs šeima, aš būsiu kertinė tos šeimos figūra. Pagalvokite, kaip jaučiasi vaikas, pagimdytas tam, kad kitas žmogus pajaustų laimę, gyvenimo pilnatvę ar galėtų prisirišti norinti pasprukti vyrą. Toks vaikas visą gyvenimą jaučia emocinę skolą mamai ir įsipareigojimą savo mamą padaryti laimingą, ja pasirūpinti, ją nudžiuginti ir pan. Skola niekada neišmokama, o vaikas niekada nebūna atleistas nuo įsipareigojimų.
2. Mes su dukra geriausios DRAUGĖS. Mama yra viena ir ji turi atlikti mamos, o ne draugės funkcijas. Aš nekalbu apie tai, kad mamą ir dukrą negali sieti artimi, draugiški, meilės pilni santykiai, aš kalbu apie tai, kad mama dukrai neturi užkrauti savo rūpesčių ir atsisakyti atsakomybės prieš dukrą ją auklėti ar brėžti ribas, kai to reikia. Vaikas kuris turi mamą, bet ji kratosi tokios atsakomybės per anksti subręsta ir jaučiasi nesaugiai.
3. Mes su dukra galime kalbėti apie VISKĄ. Jei tikrai kalbate apie viską, tada man labai gaila Jūsų dukros. Kas norėtų girdėti apie seksą su savo vyru iš mamos lūpų?? Kitas dalykas reikia nepamiršti, kad vaikų funkcija nėra spręsti tėvų problemas ar klausyti jų bėdas, tam reikalingi draugai, antrosios pusės, bet ne vaikai, net kai vaikai būna suaugę, jiems yra per sunku klausyti apie tai, kaip mama nesutaria su tėvu ir planuoja nesuskaičiuojamą kartų skirtis. Net suaugus norisi turėti iliuzija, kad tėvai yra pakankamai stiprūs, kad savarankiškai susitvarkytų su savo bėdomis. Čia dar svarbus ir su mama kalbėjimo, bendravimo intensyvumas, jei daugybę kartų per dieną su mama kalbate telefonu, visus savaitgalius leidžiate su ja, labai tikėtina, kad neturite laiko kurti kitų santykių, turėti draugų ar antros pusės.
4. Mes su dukra atrodome kaip SESĖS. Na tai tikrai komplimentas mamos ausims, o dukrai? Kaip jaučiasi dukra, kuri šiuo sakiniu yra pasendinama 20 ar daugiau metų? Man tokie mamos pasakymai kvepia konkurencija su dukra. Kada mamai labai gaila prabėgančios jaunystės ir ji bando savo savivertę kompensuoti dukros sąskaita.
5. Aš savo dukrai PAŠVENČIAU savo gyvenimą/PAAUKOJAU savo laimę. Tokia mamos auka dukrai gali kainuoti daug kaltės jausmo ir nesveiko įsipareigojimo padaryti mamą laimingą, jai atsilyginti. O iš mamos pusės tai kvepia visiška manipuliacija arba nebranda bandant pateisinti savo gyvenimo pasirinkimus per vaiką. Jei kyla tokių minčių, kad esate mamai skolinga, kaip tarkim šios: „juk mama tik dėl manę tiek metų gyveno su alkoholiku tėvu“, „juk mama dėl manęs nebegalėjo tęsti studijų“, „mama dėl manęs plėšėsi per kelis darbus, kad tik nieko netrūktų“. Mes tėvams turime būti dėkingi, bet ne skolingi. Mama nusprendė jus pagimdyti, o ne Jūs apsisprendėte gimti, mama pasirinko vyrą, o ne jūs tėvą, mama nusprendė netęsti studijų ir t.t., nes mama buvo ir yra suaugęs žmogus ir ji priėmė savo gyvenimo sprendimus.
6. BE MANĘS mano dukra prapultų. Noras išlikti centrine figūra savo dukros gyvenime, išlaikyti kontrolę, jaustis svarbiai, baimė kurti savo gyvenimą ir kiti motyvai neleidžia mamoms paleisti savo dukrų gyventi savarankiškai. Tai daroma įvairiai: sumenkinat dukros pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, tada siūlant pagalbą, patarimus, pinigus ir galiausiai konstatuojant, kad neaišku kaip Jūsų dukra be Jūsų verstųsi. O iš tikro: „Ką JŪS veiktumėte be dukros gyvenimo?“.
Santykiai tarp suaugusių vaikų ir tėvų turi pereiti į kitokį lygį. Mama turi suprasti, kad dukra užaugo, kad geba pati spręsti savo problemas, daryti pasirinkimus ir mama turi leisti tai daryti. Tai nėra lengva, bet būtina tam, kad galėtų toliau palaikyti ryšį dvi laimingos moterys.
Ir dar giliai širdyje aš tikiu ar bent labai noriu tikėti, kad net ir labai stipriai sutrikusios mamos giliai širdyje nori, kad jų dukros būtų laimingos. Taigi, net jei tavo laimės įsivaizdavimas kertasi su mamos norais, aktyvuoja jos baimes, sukelia mamai galvos skausmą, vis tiek rinkis savo laimės kelią.
Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
