Mano sūnus yra mano viltis ir atrama! O jis tikrai jums sūnus?

Kai girdžiu mamas sakant – mano sūnus, mano viltis ir atrama, noriu to ar ne, manyje sukyla liūdesys, ilgesys, užuojauta, o kartais ir pasipiktinimas.

Juk kalba eina apie tai, kad mama, dažnai pati to nesuvokdama, atima iš savo vaiko vaikystę. Ji suteikia sūnui tėvo ir vyro įgaliojimus. Įgaliojimus tų vyrų, kurie neteikė jai palaikymo vaikystėje, neteikia ir dabar. Vyro, su kuriuo ji tam tikra prasme galėtų būti lygiavertė. Juk vyro ir moters santykiuose jie abu palaiko vienas kitą, o ne tik vienas kuris.

Kai palaikymą ir atramą teikia „vienas kuris” – šiais atvejais kalba visada eina apie tėvų-vaikų santykius.

Ir jeigu vaikas tampa atrama mamai, tai ar jis iš tiesų vaikas?

Užuot suteikusi atramą vaikui, tokia mama pati reikalauja iš jo palaikymo.

Tarsi medis nuspręstų maistą gauti ne iš žemės per šaknis ir atiduoti jį savo šakelėms bei vaisiams, o atvirkščiai – siurbtų syvus iš vaisių ir viską pumpuotų į šaknis.

Mažasis žmogus yra priverstas tempti sunkią naštą, kurią jam užkrovė mama. Jam sunku, baisu, bet jis tai tempia. Juk jeigu ne jis, tai kas?

Jis ir sūnus, ir vyras, ir motinos tėvas. Jis stengiasi. Jis neša namo iš mokyklos puikius pažymius, įvairius garbės raštus, medalius, stengiasi daryti tai, ką turėtų daryti suaugęs vyras…

Tik jis dar ne vyras, ir tokia našta jam pernelyg sunki. Jis negali pakeisti mamai vyro ir tėvo, kad ir kaip stengtųsi.

O mama jį tarsi giria ir tarsi didžiuojasi, visiems pasakoja apie jo pasiekimus. Kartu, žinoma, kartais neiškenčia nepapriekaištavusi sūnui, kad jis per mažai stengiasi. Juk jis turi būti tobulas.

Ji meta ant idealaus (kaip ji supranta) sūnaus formavimo „altoriaus” visas savo jėgas. Ji iš savo gyvenimo išstumia santykius su vyrais, kurie gali atimti šias jėgas ir atnešti tik skausmą. Ir ji visiškai realiai galvoja, kad viską daro teisingai. Kad jos viltis ir atrama, jos sūnus jai grąžins visas jos investicijas.

Vienintelė problema yra ta, kad jos sūnus niekada negalės jai grąžinti to, ko ji nori. Tiesiog todėl, kad jis yra sūnus, o ne tėvas ar vyras.

Be to, imdamasis motinai reikalingų vyrų vaidmenų, berniukas netenka savo vaidmens. Ir augdamas jis turės kritiškų problemų santykiuose su priešinga lytimi.

Kaip sukurti su kuo nors santykius, jei nuo vaikystės jis buvo mokomas, kad priklauso mamai. Kad privalo būti jos viltimi ir atrama.

Jo gyvenime jau yra moteris.

Viskas, vieta užimta.

Kai žiūri į tokį vaiką, net jeigu jis šypsosi, jo akyse visada šmėžuoja liūdesys ir ilgesys.

Ir šypsosi jis dažniausiai mamai, nes jo pasaulio paveiksle, kurį ji pati jam sukūrė ir įkalė į galvą, mama be jo neišgyvens.

Jis nemoka nuoširdžiai juoktis, kai šalia nėra mamos. Tarsi saugotų džiaugsmą tik jai.

Jam nesiseka artimi santykiai. Juk jis privalo gyventi dėl mamos. Jis nuo vaikystės žino, kad be jo mama neturi kuo pasikliauti. O jeigu jis sukurs šeimą, tai mama labai kankinsis. Ir jis negali sau to leisti. Juk tik jis atsakingas už jos gyvenimą.

Jos gyvenime yra tik vienas vyras – sūnus, o jo vienintelė moteris – mama. Ir visai nesvarbu, kiek metų sūnui ir mamai. Svarbu, kad jų abiejų gyvenimai nepilnaverčiai ir sužaloti.

Mama, kuri, nepaisant amžiaus, taip ir netapo suaugusia, subrendusia moterimi, neišleis ir sūnaus į suaugusiųjų pasaulį.

Ir jeigu jis vis dėlto nuspręs pakelti maištą, norėdamas ištrūkti iš šių aukštyn kojomis apverstų santykių, mama, žinoma, išties kankinsis, įsižeis, pyks, sirgs. Juk ji iš tiesų bijo likti viena. Ji užsiaugino vaiką sau, o tas nedėkingas padaras…

Kuo greičiau moteris supras, kad sūnus yra ne jos vyras ir ne tėvas, o vaikas, kad būtent ji turėtų būti jo viltis ir atrama, kurią laikui bėgant reikės susilpninti – tuo geriau bus ir sūnui, ir jai pačiai.

Juk kol vyro vietą užims jos vaikas, tol ji bus viena. Ji taip ir liks iki senatvės nebaigusia bręsti paaugle. O sūnus bus priverstas tenkintis tik mama. Atlikdamas jam svetimas ir nebūdingas funkcijas. Žinoma, ji neprivalo ištekėti ir puikiausiai gali jaustis laiminga, būdama viena, tačiau… Tačiau tik tuo atveju, jei ji bus subrendusi, suaugusi moteris.

O suaugusieji palaikymo ieško pirmiausiai savyje. Ir jau paskui ieško abipusės atramos kituose.

Mielos mamos, jei tikrai linkite laimės savo sūnums, neužkraukite jiems savo tėvo ir vyro vaidmenų. Sūnus yra būtent sūnus, ir niekas daugiau.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *