Atskirti meilę nuo priklausomybės galima pagal vieną labai akivaizdų požymį. Jeigu jūs iš tikrųjų mylite, greta mylimo žmogaus jūs jausitės laimingi. Jausite ramybę. Džiaugsmą.
Net jeigu tai bus meilė be atsako, tačiau tikra meilė, vis tiek jausite laimę. Galbūt kartu su laime bus ir liūdesys dėl to, kad jūsų nepamilo, bet meilė vis tiek bus didžiulis resursas. Greta mylimo žmogaus jausitės laimingi vien dėl to, kad jis egzistuoja. Ir ši laimė padarys jus geresniais, šviesesniais.
O jeigu tai priklausomybė – be žmogaus jums blogai, nepakeliamai blogai. O ir būdami su juo jūs kankinatės. Judu kartu, o laimės tai neteikia. Kyla įtampa, susierzinimas, nepasitenkinimas. Prasideda konfliktai, barniai. Trumpas aistros minutes keičia skandalai ir depresija. Jaučiate norą viską mesti ir išeiti.
Kartais išeinate, tačiau kažkokia jėga verčia vėl sugrįžti į tuos kankinančius santykius. Jūs nelaimingi, kai esate atskirai ir nelaimingi, kai būnate drauge. Ir neaišku, kada nelaimingesni. Tačiau išsilaisvinti, ištrūkti negalite.
Štai šis variantas – ne meilė. Arba tai galima būtų pavadinti ligota, sužalota meile, kuri atima jėgas ir kelia kančias. Tai priklausomybė nuo meilės. O gal tiesiog priklausomybė, kuri yra tiek pat kenksminga, kaip visos kitos priklausomybės rūšys.
Yra paprastas požymis, pagal kurį galima išsiaiškinti – meilė tai, ar jus griaunantis potraukis.
Jeigu pavyks savarankiškai ar su specialisto pagalba susidoroti su priklausomybe, tačiau išliks šiltas, švelnus ir gilus jausmas žmogui – jūs išgelbėjote ir išgydėte savo meilę. Atkerėjote užburtą pabaisą ir ji pavirto princu ar princese.
O jei nelieka nieko kito, vien kartus apgailestavimas dėl paaukoto gyvenimo ir patirtų pažeminimų – tada jūs įveikėte priklausomybę ir nugalėjote pabaisą. Ir išmokote atskirti meilę nuo pražūtingo potraukio. Visa tai pravers vėliau – kai sutiksite tikrąją meilę.
