Neseniai skaičiau apie neištikimybę ir sąmoningą pasirinkimą. Kalba ėjo apie tai, kad mylintys žmonės neišduoda, nebūna neištikimi ir jeigu leidžiasi į neištikimybę, tai daro tai sąmoningai. Buvo kalbama, kad galima kontroliuoti emocijas kitų žmonių atžvilgiu, kad galima vis iš naujo ir iš naujo sugrįžti pas mylimą žmogų: „Jei išsirinkai žmogų, būk malonus, prisiimk atsakomybę. Mylėk iki galo, būk visada šalia”.
Aš ir pati anksčiau taip mąsčiau. Yra principai, yra moralė. Ir tada gaunasi, kad logiką aš iškeliu aukščiau jausmų. Anksčiau būtent taip ir buvo. O dabar žinau, kad egzistuoja jausmai, ir kad jie žymiai svarbesni, negu iki šiol apie juos maniau.
Visi žinome tas liūdnas istorijas, kai sutuoktiniai drauge gyvena „vardan vaikų”. Arba kažkas gyvena su žmona, kad jai būtų gerai. Nes pažadėjo neišduoti. Ir kiek tas žmogus laimingas?
Pasamprotaukime apie vieną dalyką. Iš kur tu, pavyzdžiui, žinai, kodėl pasirinkai vieną ar kitą konkretų žmogų? Iš kur tu žinai, kokiuose momentuose tarp jūsų įvyko sąlytis ir ar egzistuos tie sąlyčio taškai po 20 metų? Galbūt pasirinkai žmogų dėl to, kad jis patikimas, prognozuojamas, pasiryžęs gyventi vardan tavęs. Kol nebus visiško suvokimo, aiškiai atsakyti į šiuos klausimus sudėtinga. Ir tai visiškai natūralu bei normalu.
Ir štai, tarkime, praeina kažkiek laiko, pastebi, kad tavęs daugiau nedžiugina, kad partneris atsisakė savęs vardan tavęs. Jis pastoviai laukia tavęs po darbo, baisiai rūpinasi surasti tau patinkantį užsiėmimą per išeigines, gamina tau maistą, kvėpuoja vien dėl tavęs. Pernelyg daug visko dėl tavęs daro, užuot užsiėmęs kokiais nors savo reikalais.
Praeis kokių 10 bendro gyvenimo metų ir tu staiga suprasi, kad nori būti ne su žmogumi, kuris gyvena vardan tavęs, o su tuo, kuris gyvena savo gyvenimą, tačiau greta tavęs ir su tavimi. Kad jis iš pradžių myli save, o jau paskui tave, lygiai taip pat kaip ir tu myli iš pradžių save, o jau paskui jį/ją.
Ir jeigu tai atsitiks, nejaugi atsisakysi savo laimingo gyvenimo vardan kito? Jeigu sutiksi žmogų, kurį pamilsi labiau, ar liksi ištikimas pažadams ir principams? Tarkime, liksi. Kuo remiasi toks sprendimas? Pareigos, kaltės jausmais?
Manau, kad jeigu aš iš pradžių myliu save, o jau paskui – kitą, tai jokie principai ir jokia pareiga neprivers manęs nusispjauti į savo jausmus ir iškelti kitą žmogų aukščiau savęs. Tai nepadarys laiminga nei manęs, nei to žmogaus, vardan kurio visa tai darau. Dar niekas niekada nebuvo patenkintas situacija, kai su tavimi gyvena ne iš meilės, o iš gailesčio ar užuojautos, ar dar kokio jausmo.
