Viena pažįstama man skundėsi, kad vakar prie kasos jos paprašė pensininko kortelės, nors ji dar neišėjo į pensiją. „Tai aukštesnių jėgų ženklas, kad prasidėjo senatvė“, – sunkiai atsiduso pažįstama. Kaip jums tai skamba?

Tikriausiai pastebėjote, kad to paties amžiaus moterys gali atrodyti visiškai skirtingai. Viena gali atrodyti kaip „panelytė“, o kita – kaip „pensininkė“.

Būna madingai apsirengusių ir pasitempusių moterų, bet vis tiek, kad ir ką jos darytų, jos atrodo kaip besijauninančios senutės.

Todėl, kad jų mimikos raukšlelės, nuleisti žemyn burnos kampučiai, šaltas paniekinantis rūgštus žvilgsnis – viskas byloja, kad jos apskritai nepatenkintos šiuo gyvenimu, o ypač savo amžiumi.

Kas dar atskleidžia amžių?

Pirma

Amžinas nepasitenkinimas: „viskas labai blogai ir bus dar blogiau“. Visi tokios moters pokalbiai suvedami į šią tendenciją: „Cukrus pabrango ir bus dar brangesnis“, „Jaunimas tiesiog baisus ir bus dar blogiau“ ir pan.

Tačiau yra dalykų, kurie gerėja, ir tai – objektyvi tikrovė. Pabandykite ką nors panašaus pasakyti tokiai moteriai. Maža nepasirodys…

Tiesą sakant, „Dabar blogai, o rytoj bus dar blogiau“ – tai ir yra senatvės algoritmas.

Dauguma jaunų žmonių mąsto maždaug taip: „ Dabar gerai, o rytoj bus dar geriau“. Todėl, kol mintyse išlieka ši pozityvi tendencija, žmogus išlieka jaunas, arba besijaununantis, kaip sakome apie brandžius žmones.

Kad ir kas benutiktų, nepaisant įvairiausių sunkumų, žmonės, kurių mintis galima priskirti šiam mąstymo modeliui, ilgai išlieka jauni.

Kadangi optimizmas – tai tikėjimas, kad viskas vyksta tik į gera. O psichologiškai tai puikus priešnuodis prieš depresiją.

Antra

Amžius pasireiškia tada, kai neturite tikslo. Nežinau, kas sugalvojo tą baisų pensinio amžiaus apibūdinimą: „Pensinis amžius, tai laikas, kai žmogus baigia nugyventi gyvenimo likutį”. Gaunasi, kad žmogus jau ne gyvena, o tiesiog nykiai stumia savo paskutines dienas.

Niekada nereikėtų taip apie save galvoti. Reikia turėti savo asmeninius tikslus ir jų siekti.

Tegu jie nebus labai didingi ir globalūs, tačiau visada galima susirasti veiklos sritį, kurioje galima daryti pažangą. Pavyzdžiui, mano močiutė augino kaktusus. Ir netgi dalyvaudavo parodose.

Pamenu, kaip pražydo kažkoks retas egzempliorius, pas ją su fotoaparatais atskubėjo dar keli senukai, tokie patys mėgėjai, kurie juokais savo kompaniją vadino „kaktusininkų gauja“.

Visada yra galimybė susikurti sau gyvenimą su ateities perspektyva. Gyvenimą reikia gyventi, o ne nugyventi kažkokį „likutį”.

Mąstymo lygmenyje šios dvi pagrindinės tendencijos padeda išlaikyti gyvenimo tempą ir jaunystės pojūtį.

.