Moteris-mergaitė

“Tikras vyras privalo nešioti savo mergaitę ant rankų ir spręsti visas jos problemas”. “Nenoriu dirbti, noriu naujos suknelės ir ištekėti!”, “Tik su juo tu pasijausi silpna ir bejėge…”, “Vyras – tai sprendimai, plieninė valia ir poelgiai, o stipria galiu pabūti ir aš pati”, “Idealūs vyrai neklausinėja, ką nupirkti, jie paprasčiausiai dovanoja tau visą pasaulį”…

Tokio pobūdžio citatomis užtvindytas visas internetas, moterys dalinasi jomis, publikuoja savo paskyrose ir laukia nesulaukia pažadėtojo princo. Problema tik ta, kad visi šitie išsireiškimai pernelyg perdeda stipriosios lyties trūkumus ir beveik nieko nekalba apie pačių moterų “tarakonus galvoje”. O tarakonai tuo tarpu auga, veisiasi, pradeda nuodyti gyvenimą.

Apie ką aš čia kalbu? Mėgstančios tokias citatas moterys dažniausiai turi vieną visoms jos būdingą bendrą problemą – savo psichologine branda jos nesiskiria nuo 5 metų amžiaus vaiko, kuris nepasirengęs nieko spręsti, dirbti, gyventi savarankiško gyvenimo, kuris trokšta besąlygiškos meilės, amžinos šventės ir kad jį paimtų ant rankų.

Kalba eina apie psichologinį neįgalumą, tačiau citatose “neįgalumą” pakeitė žodžiu “moteriškumas”, nors tikrasis moteriškumas su aprašoma psichologine būsena neturi nieko bendro. O be to, koks pilnavertis vyras norės supančioti save santykiais su mažvaike? Tik lygiai toks pats pasimetęs ir infantilus.

Moterų-mergaičių gyvenimo drama

Pažvelgus giliau, galima pastebėti, kad kaprizingos princesės turi ištisą vagoną vidinių prieštaravimų – nepagrįstos pretenzijos pasauliui, atseit, pasaulis joms skolingas vien už tai, kad jos gimė moterimis, taip pat egocentrizmas, savo svarbos iliuzija, moteriško silpnumo, grožio ir sėkmės kultai. Neturėdama savyje nieko realiai vertingo, tokia moteris šventai įsitikinusi, kad jai automatiškai visi skolingi ir privalo, ir jeigu likimas atsisako tenkinti jo norus, reiškia, likimas – žiaurus ir negailestingas!

Tačiau bėga laikas, grožis nuvysta, plastika jau nebegelbėja, o rimtų santykių sukurti nepavyksta: brandūs, suaugę vyrai apeina jas per kilometrą, probleminiai vyrai tuo metu ieško jau šviežesnių objektų. Ir štai mūsų moterėlė lieka totalioje vienatvėje. Pikta, įskaudinta, niekam nereikalinga pagyvenusi “mergaitė” su karalienės kompleksu. “Nebeliko pasaulyje tikrų vyrų!” – skundžiasi tokios karalienės viena kitai.

O bėda ta, kad “tikru vyru” moteris-mergaitė laiko partnerį-globėją, kuris toleruos jos kaprizus, žavėsis nuodingais jos charakterio bruožais, aprūpins finansiškai, visur ir viskame jai pritars ir mylės ją labiau negu pats save.

Maža to, kad tokių fenomenų gamtoje nepasitaiko, tai čia dar ir akivaizdus vaidmuo, būdingas ne vyrui, o motinai. Normalus, brandus vyras rūpinasi žymiai svarbesniais reikalais – pasaulis, karjera, šeimos saugumas ir gerovė. O kenčia, viską atleidžia, maitina iš šaukštelio būtent mamytė, kuri infantilios moteriškės galvoje kažkodėl įgauna būtent vyrišką figūrą ir veidą. Kodėl taip atsitinka?

Vyrai be vyriškų atributų

Iš esmės infantilios moterys-mergaitės neigia, atmeta tėvo figūrą, tėvas joms pernelyg apgailėtinas, silpnas, nevertas pasitikėjimo. Vargšė mama jų vaizduotėje atrodo kaip kvailė, kuriai teko būti gyvenime stipria. Tačiau infantilios moterys-mergaitės nenori kartoti mamos klaidų, patirtis jas išmokė neįsileisti ožio į daržą.

“Ožio” prototipu tampa tėvas, nuo kurio mergaitė bėgs visą gyvenimą vien dėl to, kad jis nelaikė jos laimės svarbiausiu dalyku pasaulyje, nenešiojo ant rankų ir be paliovos negyrė. Silpnumu tokia moteris klaidingai laiko faktą, kad neįmanoma priversti vyrą tenkinti jos norus, kad vyras neturi pakankamai pinigų, besąlygiškai ja nesižavi. Šios moters visatoje princas laikomas mazgote, jeigu jis neleidžia moteriai užsisėsti jam ant sprando, nešluosto jai snarglių, nepataikauja jos keistenybėms.

Tačiau stiprūs vyrai ir neprivalo viso to daryti. Infantili moteris painioja vyriškus “atributus” su mamos krūtimi. O vyriški atributai, kaip žinia, skirti ne tam, kad galėtų pamaitinti jos didenybę, o tam, kad galima būtų padaryti jai vaiką.

Akivaizdu, kad retas suaugęs ir brandus vyras sutiks vaidinti mamytės vaidmenį, nebent tai bus partneriai su labai dideliu amžiaus skirtumu ir tada vyras bus pasirengęs pakęsti kaprizus mainais į jauną kūną. Dar variantas – vargšai, niekam nereikalingi probleminiai vyriokai, kurie melsis jai kaip karalienei vien už tai, kad ji sutiko būti kartu. Tačiau tokie irgi niekam nereikalingi, nors ir gali kartais prablaškyti nuobodulį, kai moteris-mergaitė pavargs lakstyti nuo vieno “ožio” pas kitą. O kas toliau?

Visiškai tikėtina, kad vaikiška pozicija sulig amžiumi transformuosis į niūrią neigimo filosofiją: “”Nėra vyrų, tai ir nereikia, be jų netgi lengviau!”

Šis naujas statusas – tai šimtų susikaupusių nuoskaudų vyrų adresu rezultatas. Vyrų, kurie nepanoro užsikrauti sau atsakomybės už jos gyvenimą, kurie vertė ją elgtis ir tapti savarankiška asmenybe.

Tikriausiai būtent tuo ir skiriasi mergaitė nuo suaugusios, subrendusios moters – mergaitė nepajėgi džiaugtis savo pačios galia, ji nenori žengti per pasaulį savarankiškai, savo kojomis. Viską privalo vyras! Mylėti, lepinti, žavėtis… Tokios gražuolės pasąmonėje sutriko gamtos “instaliuoti” “gamykliniai nustatymai”. Sąvoką “tikra moteris” ten pakeitė sąvoka “silpnas, jokios atsakomybės neturintis vaikas”, kuris niekada nesuaugs.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *