Mano aplinkoje daug vienišų moterų. Protingų ir kvailokų, direktorių ir sekretorių, keistuolių ir perdėtai rimtų, jaunų ir gerokai perkopusių keturiasdešimtmetį. Visos jos aktyviai arba lyg tarp kitko ieško gyvenimo draugo, tačiau nė vienai nesigauna.
Lengviausias būdas rasti moterišką laimę
Dažnai galvoju apie šį procesą. Ieškau dėsningumų, „pasikartojančių skaičių“ ir prieinu prie išvados, kad tai susiję ne su amžiumi, ne su gebėjimu gražiai rengtis ar išvaizda apskritai. Paslaptis slypi visai ne grakštume ar sugebėjime paaiškinti aktyviųjų izotopų izoliavimo metodus.
Meilė – efemeriška substancija. Galinga energetinė struktūra, turinti savo dėsnius. Jeigu žinotume jos formulę, kodą, šifrą, slaptažodį – visi būtume kartą ir labai laimingai susituokę. Lengvai atpažintume savo vyrą kelių kilometrų atstumu ir lėktume į vestuvių puotą dar paskutiniaisiais vidurinės mokyklos metais. O realybėje, deja, galime tik spėlioti ir kurti naujas hipotezes, skirstydami moteris į tipus, klases, grupes ir šeimas.
Mano nuomone, norint ką nors gauti, pirmiausia reikia kažką atiduoti. Jei norime duonos, mokame pinigus. Svajojame apie pinigus – dalį savo pajamų aukojame ar dovanojame. Norėdami grožėtis pelargonijomis, laiku atliekame genėjimą ir karpymą. Norėdami gauti naro pažymėjimą – aukojame savo kvėpavimą.
Norėdami rasti meilę, dalijamės meile kiekvieną minutę. Nelaukiame, kol kas nors mus pamalonins ir uždainuos po langais romantišką dainą – mes pačios turime eiti link šio tikslo. Juk gyvenimas egzistuoja tol, kol vyksta mainai.
Kad taptume mylimos, pirmiausia turime mylėti pačios save, savo kūną, mintis ir aplinką. Dovanoti sau viską, kas geriausia: knygas, keliones, renginius. Negalima gyventi vadovaujantis nuostata: „Aš pradėsiu groti tik tada, kai svečiai pradės šokti“, nes tai panašu į mėginimą parduoti skaitytojui dar neparašytą knygą ir jau paskui pradėti ją rašyti.
Iš pradžių pačios veikiame, akumuliuodamos savyje aukštus jausmus! Šokame, siuvame staltieses giminaičiams ir rašome laiškus, diktuojamus aklos kaimynės. Mylime savo tėvus, mažylius kūdikių prieglaudoje, senstančią kaimynę, žvėrelius zoologijos sode ir vienakojį gatvės katiną, laimėjusį dešimtis kruvinų kiemo kautynių.
Viduje turi būti daug meilės. Daugiau, nei galime savyje sutalpinti. Ji turi trykšti tarsi garai iš virdulio snapelio. Veržtis iš mūsų tarsi magma iš ugnikalnio kraterio. Štai tada ir įvyksta stebuklas. Prasideda tas ilgai lauktas apsikeitimas ir ilgai laukti jausmai ima sklisti iš skirtingų šaltinių. Pirmiausia iš stipriosios lyties atstovų pusės.
Norint gerai matyti, reikia sveikų akių. Gerai klausai reikalingos sveikos ausys. O laimei reikia saulėtos sielos ir tokios pat talpios širdies.
Vyrai tuokiasi su pačiomis įvairiausiomis – gražiomis ir nelabai, grakščiomis ir apvalutėmis, riestanosėmis ir kumpanosėmis, su du piliakalnius primenančia krūtine ir visai neįžiūrima.
Svarbiausia, kad moteris turėtų gamtos dovaną – mylėti.
