Dažnai mes svarstome: kokia ji, tikra moteris? Kodėl ji tokia patraukli ir seksuali, nors dažnai atrodo vidutiniškai? Kodėl praeiviai vyrai užlaiko žvilgsnį ties ja ir trokšta jos dėmesio? Kas joje tokio ypatingo, paslaptingo, raganiško?
Moteriškas magnetizmas – tai jos sielos šviesa, besiliejanti per akis, spinduliuojančias meilę į supantį pasaulį. Ir tai visai ne kerai, o meilės laukas.
Tikra moteris – tai moteris, sugebanti priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir nesistengianti jo pakeisti. Ji žino, kad tik meilė gali pakeisti ir transformuoti viską aplinkui. Ji prisimena ir savo pagrindinę paskirtį – kūrybą, kurios aukščiausias pasireiškimas yra vaiko gimdymas ir auklėjimas.
Tikra moteris – tai moteris, sugebanti kurti aplink save meilės platybę, kurioje visada jauku ir malonu būti. Ji būna harmonijoje su savimi ir pasauliu. Jos veide visada yra lengva, džiaugsminga šypsena, o eisena tvirta ir seksuali.
Kiekvienas jos žingsnis pripildytas karalienės didybės, katės gracijos, vasariško lengvumo vėjelio. Ji niekur neskuba, neskrenda į ateitį, jos neslegia praeitis. Ji mėgaujasi šiuo momentu, kuriame yra praeitis, ateitis, dabartis.
Kiekvienas žodis, kurį spinduliuoja jos švelnios lūpos, skleidžiamas iš jos širdies gelmių. Joje yra jaučiama išmintis, ramybė, vidinė jėga, dieviškumas. Tokios moters niekada nepraleis vyrai, kuriems reikalinga būtent ji – jos didenybė. Moteris, sugebanti mylėti, priimti, mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka ir kurti aplink save tokią erdvę, kurioje vyras jaučiasi esąs Dievas.
Moteris Dievaitė nežiūri į aplinkines moteris kaip į potencialias varžoves, stengdamasi jas pašalinti ir nugalėti. Juk pavydas ir varžymasis kyla iš vidinių resursų trūkumo, iš tikros meilės sau trūkumo.
Jeigu vidinis moters pasaulis harmoningas, pripildytas meilės ir susitaikymo, tai šalia tokios moters – visada vertas vyras, kuris myli, vertina, gerbia, rūpinasi ja, dievina, padeda jos harmoningai apraiškai visatoje.
O kaipgi tapti ta moterimi Dievaite?
Moters atgimimas prasideda ne nuo mechaninių žodžių, o nuo tikros meilės sau, nuo mokėjimo priimti save su visais savo trūkumais, mylėti savyje kiekvieną dalelę, kiekvieną ląstelę, mėgautis tiesiog savo egzistavimo faktu.
Juk jeigu mes nemylime savęs, kaip gali mus pamilti aplinkiniai? Jeigu mes nepriimame savyje moters, kaip ją gali pamatyti mumyse kiti? Jeigu mes nepatenkinti savimi, kaip mes galime suteikti malonumo kitiems? Jeigu mes nedovanojame sau dovanų, nemokame jų priimti, tai argi mūsų vyrai norės įteikinėti mums dovanas?
Būtent nuo meilės sau prasideda tikras moters atgimimo kelias, apie kurį turi žinoti kiekviena siela, kuri įsikūnijo šioje žemėje moters kūne. Jeigu moteris pripildyta grožio, meilės, gerumo, harmonijos, laimės, malonumo, ji lengvai spinduliuoja šias būsenas į aplinkinį pasaulį. Jeigu moteris mėgaujasi viskuo, kuo užsiima, ji perpildyta dieviškų jausmų, kuriais mums norisi pasidalinti su kitais. Mes galime atiduoti tik tai, ką turime pertektinai.
Kai mes pripildyti dorybių, lydinys kurių sukelia meilę, kai mes tenkinamės tiesiog tuo, kad esame, atsitinka didžiulis sakramentas – didžios Moters – Dievaitės atgimimas.
Viktorija Gončarova
