Neištikimybė aplanko labai didelę dalį porų tačiau kiekvienai porai tai būna didžiulis ir skausmingas smūgis. Išskyrus tuos, kurie į kairę laksto reguliariai, sunku tiek tam, kuris buvo išduotas, tiek tam, kuris išdavė. Šiame straipsnyje apžvelgsime abu scenarijus ir kaip su jais tvarkytis.

Atleisti ar ne?

Tai dažnas klausimas, kuris kyla išduotąjam. Ar partnerio neištikimybė yra pakankamas pretekstas skyryboms ar dar ne? Atsakymą į šį klausimą kiekvienas turi rasti individualiai. Dalis žmonių neištikimybės neatleidžia niekada ir šis neatleidimas stipriai nuodija santykius. Rinktis skirtis net ir po vieno neištikimybės atvejo yra normalu. Visgi nemažai žmonių renkasi atleisti ir vienkartinis neištikimybės atvejis dažniau rodo poros santykių krizę negu partnerio netinkamumą santykiams.

Jeigu neištikimybė kartojasi, skyrybos yra rekomenduojamos, kadangi nuolatinė partnerio neištikimybė labai neigiamai veikia išdavinėjamo žmogaus psichologinę būseną. Krenta savivertė, pradeda atrodyti, kad esame verti to, kad su mumis taip elgiasi, jaučiamės kaip antraeiliai, nevertingi, ko pasekoje tampame labai nelaimingais žmonėmis.

Tie, kurie renkasi būti su išdavinėjančiu partneriu, žino, kodėl tą daro – dėl statuso, pinigų, patogumo, gražios šeimos įvaizdžio arba santykiai senai mirę, o nesiskirti tiesiog patogiau. Tai yra kaina, kurią jie ar jos renkasi mokėti ir su tuo nėra nieko blogo. Jeigu renkatės tą daryti, svarbiausia, kad įsivertintumėte, ar kaina nėra per didelė ir kad gerai žinote, kodėl tai darote.

Neįsipareigojimas

Yra tam tikra riba, kada sunku suprasti, ar tai neištikimybė ar dar ne. Tokiu atveju partneris gali nesunkiai rasti argumentų, kad tai nieko tokio. Tai yra romantiški susirašinėjimai su priešingos lyties atstovais, pažinčių paieškos “tiesiog pabendrauti”, akivaizdūs flirtavimai siekiant pritraukti dėmesį, bet nenukeliaujant iki fizinės neištikimybės.

Gyvendami su tokiu žmogumi nesujaučiame gerai, tačiau ne visada suprantame ar tai normalu. Padėsime apsispręsti: pamirškite normalu ar ne ir žiūrėkite ar jums tinka ar netinka? Kažkas galbūt numos ranka ir sakys “ai jis/ji tokia yra, ką dabar padarysi?”, o kitas neras sau vietos, jausis išdavinėjamas, gyvens nuolatiniame nerime dėl antros pusės elgesio. Žiūrėkite kaip jaučiatės ir tai yra vienintelis tikras argumentas kurio jokie loginiai išvedžiojimai nepaneigs.

Priešingos lyties dėmesio ieškojimas už santykių ribų rodo nebrandą ir nepasišventimą, todėl tikėtina, kad iki fizinės neištikimybės ne taip ir toli. Jeigu partneris dar ir slapukauja, bando sumenkinti savo veiksmus tarsi nieko labai nedarė, gyventi su juo ar ja taps labai nemalonu.

Kada išduoda pirmą kartą

Kalbame apie tokią situaciją: pora niekada neturėjo problemų dėl kurio nors iš partnerių pasišventimo, t.y. nei vienas nesiskundė partnerio perdėtu flirtavimu, polinkiu slapta susirašinėti su priešingos lyties žmonėmis ir pan. Staiga pradeda aiškėti, kad kažkas yra ne taip ir išaiškėja, jog jis ar ji buvo neištikima. Kas tai per situacija ir kodėl (dažniausiai) taip nutinka?

Paprastai pora pripažįsta, kad prieš vieno iš partnerių neištikimybę santykiuose buvo atšalimas, atitolimas, abu jautėsi prastai, bet kažkaip su tuo gyveno. Tai gali būti poros metų atšalimas, o gali būti visą poros gyvenimą besitęsiantis santykių prastėjimas. Galiausiai vieno iš partnerių kelyje pasitaiko žmogus, kuriam arba atsiranda stiprūs jausmai arba su juo ar ja užsimezga draugystė, o paskui ir romantinis susidomėjimas. Kadangi poroje yra negera, šalutiniai santykiai atrodo kaip išeitis iš nemalonios situacijos.

Ne gana to galvoje ir jausmuose kyla didelė sumaištis, todėl neištikimybės faktas dažniausiai yra slepiamas. Neištikimas partneris tikisi, kad kažkaip viską išsiaiškins ir išvengs nemalonių pokalbių ar galimų skyrybų. Yla anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo ir pora atsiduria ant santykių sugriuvimo arba jų atstatymo slenksčio. Tokiuose scenarijuose neištikimas partneris dažnai nori grįžti į santykius, nors gali būti variacijų.

Viena jų – jis ar ji labai nori į santykius su meilužiu, jaučia didelę trauką tam žmogui, kaip ir norėtų būti kartu su savo partneriu, bijo jį ar ją prarasti, bet negali atsiskirti nuo meilužio/-ės. Tokiu atveju yra du galimi scenarijai: skirtis arba duoti savo partneriui “išsilakstyti”. Kada pas žmogų stipriai veikia įsimylėjimo chemija, jis ar ji kaip narkomanas eina ten, kur gali patirti tai, ką patiria įsimylėjeliai. Tas kitas žmogus atrodo tobulas, nuostabus, antra sielos pusė ir t.t.

Įsimylėjęs žmogus nelabai ką gali su tuo padaryti ir kada riba peržengta, tik laikas nuramina jausmus. Ne gana to, jis ar ji negali su tuo, kurį įsimylėjo, būti kartu tiek, kiek nori, turi slėptis, riboti bendravimą, o tai tik stiprina prisirišimą, sunku pamatyti žmogų tikrą ir daug vietos lieka romantiškoms fantazijoms. Paleidus partnerį daryti tai, ką jis ar ji nori, bet duodant santykiams šansą, yra tikimybė, kad jis ar ji “gaus ragų” ir paaiškės, kad įsimylėjimo objektas yra toli nuo tobulumo.

Kitaip tariant santykiuose su meilužiu/-e greitai prasidės konfliktai, baigsis šilti stiprūs jausmai, išlįs rimtos charakterio spragos ir partneris supras, ką prarado ar labai rizikuoja prarasti (t.y. santykius, iš kurių išėjo). Kaip tvarkytis norintiems duoti tokį šansą toliau šiame straipsnyje.

Kitas variantas: partneris nepasitraukia iš poros, prašo atleidimo ir nori tęsti santykius. Išduotas partneris gali norėti būti kartu, tačiau neištikimybė yra didžiulė emocinė ir psichologinė trauma ir tiesiog atleisti vargiai pavyks. Kas pasirenka tiesiog atleisti, pastebi, kad ilgus metus neištikimybės faktas iškyla konfliktuose, kelia nuolatinį nerimą, nepasitikėjimą, apsunkina santykius. Ką daryti, kad taip nebūtų:

· Jeigu poroje buvo aiški krizė, visų pirma reikia suprasti, kad laikas perkratyti santykius ir pažiūrėti kodėl neištikimybė apskritai įvyko. Neretai “į kairę” nueina žmonės, kurie yra visiškai nelinkę to daryti ir patys patiria šoką dėl savo elgesio. Jeigu pora nedarys nieko, kad į santykius grįžtų (ar būtų pagilintas) artumas, šiluma, būtų išspręsti gilūs nepasitenkinimai, nuoskaudos, trūkumai, pora greitai atsidurs toje pačioje situacijoje kuri paskatino vieną iš partnerių būti neištikimu. Kada pora taikosi, būtina daryti išvadas, o ne pakišti viską po kilimėliu. Darant išvadas galima savo santykius transformuoti į žymiai kokybiškesnius ir gilią krizę paversti į stiprų pagerėjimą.

· Išduotas partneris yra ne tik stipriai sužeistas bet jaučiasi labai pažeidžiamas. Jam ar jai atsistatyti po tokio smūgio reikia laiko ir tam tikrų sąlygų. Įgyvendinus šias sąlygas galima žymiai greičiau išgyti iš to, kas įvyko. Taigi:

Ką reikia žinoti išduotam partneriui?

Pamirškite apie pasitikėjimą savo antra puse. Daug kam tai būna didžiausias iššūkis su kuriuo jie nežino kaip toliau gyventi. Pasitikėjimas sugriautas, o kaip jį atstatyti neaišku. Pasitikėjimo jūs neatstatysite, bet to ir nereikia. Ko reikia, tai labai aiškaus sprendimo, ką darysite, jeigu situacija pasikartos. Tokie dalykai kaip neištikimybė retai lieka slapti ilgesnį laiką, nebent išdavinėjamas partneris nenori matyti kas vyksta arba pora praktiškai nebendrauja. Jeigu turite pakankamai artimus santykius su antra puse, vargiai nepastebėsite, kad kažkas ne taip.

Jums nereikia nei sekti nei įtarinėti – tik laiko klausimas, kada sužinosite tiesą. Labai aiškiai nuspręskite ir labai konkrečiai informuokite partnerį, kad sekantis kartas reiškia garantuotas skyrybas. Nesisvaidykite tuščiais žodžiais. Tai turi būti neginčijamas sprendimas, kurį žinote, kad įgyvendinsite, kad ir kaip bus sunku. Toks apsisprendimas išlaisvins jus iš nerimavimų, bandymo dirbtinai pasitikėti, įtarinėjimų, pavydo priepuolių ir t.t.

Jeigu nusprendėte palaukti partnerio, kol jis ar ji nežino ar būti su jumis ar su meilužiu/-e (ankstesniame skyrelyje minėtas scenarijus), nustatykite aiškias laiko ribas, kiek laukiate arba labai aiškiai pasakykite, kad amžinai nelauksite. Pirmu atveju greičiausiai teks gyventi nežinioje, tarsi būtumėte nei pagauti nei paleisti ir pralaukti duotą laiko terminą. Tam reikalingas aiškumas, koks tas terminas, kitu atveju atrodys, kad kentėsite amžinai. Palaidokite viltis ir tiesiog gyvenkite. Ar komunikuoti su partneriu tuo metu ar ne yra jūsų tarpusavio apsisprendimas.

Jeigu pasirinkote pasakyti, kad nelauksite amžinai, tačiau jokių laiko ribų nenubrėžėte, negyvenkite viltimis ir laukimu! Pradėkite vidinį atsiskyrimo procesą, daugiau laiko leiskite su draugais, prisiminkite užmirštus pomėgius, atsigręžkite į save, savo norus. Tegul durys būna atvertos partnerio grįžimui ir santykių atstatymui, tačiau nesėdėkite ir nežiūrėkite į tarpdurį. Jeigu praėjus mažiau laiko negu tikėjotės, suprasite, kad norite uždaryti duris ir judėti savo keliais – taip ir padarykite.

Partneris visada turi galimybę bandyti vėl jus užsikariauti net jeigu daugiau nebelaukiate ir esate atviri kitiems santykiams. Kartais toks atsiskyrimas ir susiėjimas dar kartą duoda porai galimybę pamatyti savo santykius iš kitos perspektyvos ir pastatyti atsinaujinusius santykius ant tvirtesnio pagrindo. Visada sekite savo norus ir nesielkite prieš save. Duokite tik tuos šansus, kuriuos norite duoti ir jei jaučiate, kad atleisti negalite ir negalėsite, geriau skirkitės, nes kankinsite ir save ir savo antrą pusę.

Jeigu toliau gyvenate kaip pora ir atstainėjate santykius, galite nubrėžti ribą, kad su meilužiu/-e nebūtų net menkiausio kontakto, o išlindus informacijai, kad kontaktas buvo, skirsitės. Labai aiškios ribos padeda atgauti proto ramybę. Kol bijosite netekti partnerio, laikysitės įsikibę santykių, bandysite šį tą praleisti pro akis, kentėsite žymiai labiau negu kentėtumėte esant skyryboms.. Nenaudokite tokių ribų kaip šantažo ar grąsinimų. Tai yra sąlygos, kurių turi laikytis partneris jeigu nori būti su jumis santykiuose.

Ką reikia žinoti porai?

Išduotas partneris turi mažiausiai metus laiko išgyti nuo patirtos išdavystės. Tai reiškia, kad mažiausiai metus laiko jis ar ji gali apie tai kalbėti, pasakoti, kaip jaučiasi, klausinėti, pykti, rodyti, kad skauda, netgi prašyti patikrinti telefoną, turėti visas prieigas prie socialinių tinklų, elektroninio pašto ir t.t. Padarytos klaidos kaina išdavusiam partneriui yra priimti visą mylimojo/-osios skausmą ir pyktį, t.y. išklausyti, atsakyti į klausimus (nebūtina detaliai, o jei kažko nenorite sakyti, taip ir pasakykite), nepulti atgal ir leisti partneriui išsireikšti. Išdavęs partneris dažnai jaučiasi stipriai kaltas ir bando užtildyti savo antrą pusę tam, kad kaltės jausmas bent jau nedidėtų.

Toks užtildymas nekelia skausmo tuo metu, tačiau skaudžiai atsiliepia santykiams ilgalaikėje perspektyvoje. Išduotas partneris, tuo tarpu, turi suprasti tai, kad dabar jo ar jos rankose yra “ginklas”, kuriuo galima kankinti savo “prasikaltusį” mylimąjį visą likusį gyvenimą manipuliuojant jo ar jos kaltės jausmu.

Nedarykite to! Tai nepadės nei jums nei poros santykiams. Jūs turite pilną teisę iškalbėti iš išreikšti skausmą, tačiau naudoti neištikimybės faktą tam, kad skaudintumėte ar menkintumėte savo partnerį nereikia. Skausmo išreiškime yra šiokie tokie skirtumai tarp vyrų ir moterų – vyrai yra labiau pajėgūs greičiau atleisti, stabilesni emociškai ir jiems rekomenduojama dalį skausmo atiduoti kam nors kitam, pvz. draugams, psichologui…

Tuo tarpu moteris, būdama labiau emocijų būtybė nei vyras, geriau tegul atiduoda savo skausmą vyrui tiek, kiek reikia, nors naudoti psichologinę pagalbą iš specialisto tikrai galima. Dažniausiai, jeigu moteris jaučia, kad vyras nebėga ir yra atviras priimti jos skausmą, ji žymiai rečiau ir silpniau iškelia neištikimybės klausimą negu tuo atveju, jeigu vyras neduoda jai kalbėti.

Visiškas atvirumas socialiniuose tinkluose, el. paštuose ir t.t. vienodai reikalingas tiek vyrams tiek moterims. Dažnai išduoti partneriai neskuba nieko tikrinti, jiems užtenka matyti, kad antra pusė yra atvira ir nebando nieko slėpti.

Abiems parnteriams teks susitaikyti su tuo, kad neištikimybė gali kaip randas likti poroje visą gyvenimą, nekeldamas didelio skausmo, bet nepamirštas.

Ką reikia žinoti tam, kuris išdavė?

Jūs patekote į situaciją, kurioje patiriate skausmą, bet tą skausmą teks susitvarkyti pačiam ar pačiai. Padarėte klaidą ir klaida turi savo kainą, nors jūsų intencijose vargiai buvo piktybiškas noras skaudinti savo antrą pusę. Visos teisės reikšti skausmą yra tam, kuris buvo išduotas, ir jeigu kaltinsite jį ar ją, kad ne be reikalo tą padarėte, pabloginsite ir taip sunkią situaciją. Jums teks prisiimti visą atsakomybę už situaciją ir nei trupučio nepermesti jos partneriui. Tik taip galite tikėtis sąlyginai greito ir mažiausiai žalojančio santykius poros išgijimo iš patirtos traumos.

Tačiau atsakomybė nereiškia kaltės! Kaltė yra tai, su kuo sunkiausiai susitvarko išdavęs partneris. Jį ar ją pakankamai stipriai slegia savo pačių generuojama kaltė ir partnerio priminimai apie neištikimybę, noras apie tai pasikalbėti, pasakojimai kad jis ar ji pyksta ir t.t. yra kaip durklas į jau kraujuojančią žaizdą. Mes esame įpratę, kad jeigu padarėme kažką negerai, turime jaustis kalti ir tik tai reikš, kad suprantame ką padarėme ir daugiau nedarysime.

Kalti galime pasijusti, bet nereikia jaustis kaltiems visą likusį gyvenimą dėl vienos padarytos klaidos. Klaidos išpirkimas nėra skendimas kaltėje, bet išvadų iš situacijos padarymas ir atsakomybės už pasekmes prisiėmimas. Išvados gali būti tokios, kad sekantį kartą, kada poroje pradėsite jaustis prastai, kelsite klausimus, o ne bėgsite nuo jų; kad būdami poroje žinosite, jog nereikia eiti per daug giliai į santykius su priešinga lytimi, nes galite jų nesuvaldyti. O pasekmės bus jūsų partnerio skausmas, kurį teks matyti ir girdėti ir kuris pasireikš netikėtai ir nemaloniai.

Partneris gali bandyti padaryti jus kaltu, bet priimkite tai ne kaip faktą, bet kaip partnerio skausmo išraišką. Kada mums skauda, mes dažniausiai reaguojame pykčiu ir agresija. Jeigu jaučiate, kad partneris jus pradeda žeminti, bando gauti prisipažinimą, kad esate kaltas ar kalta, baudžia jus neištikimybės faktu, pasakykite ką matote ir kad neketinate tokių dalykų toleruoti. Kartu pasakykite, kad prisiimate atsakomybę ir nebėgsite nuo pasekmių, tačiau ne tokiu atveju, jeigu partneris patirtą neištikimybę pradės naudoti kaip kaltinimus, priekaištus ar jūsų prastumo, menkumo įrodymą.

Ką domina statistika, vyrų ir moterų neištikimybių atvejai yra praktiškai vienodi ir skiriasi vos vienu kitu procentų. Mūsų darbo patirtyje statistika ta pati. Tiek vyrai tiek moterys skausmingai išgyvena patirtą neištikimybę. Daug buvusių neištikimais jaučiasi ne ką geriau negu tie, kuriuos išdavė. Jeigu pora nori, šią žaizdą santykiuose galima išgydyti ir tapti dar artimesniais negu kada nors anksčiau.